Artumo poreikis

Kiekvienam žmogui būtinas artumas – didesniu ar mažesniu mastu. Žmogus iš prigimties yra socialiai orientuotas. Visuomenė, socialinė aplinka – svarbus faktorius iki pat gyvenimo pabaigos. Nuo pat kūdikystės mažyliui reikalinga pagalba, kad būtų šansas išgyventi, sustiprėti ir vystytis. Kaip žinia, jau ten, kūdikystėje, užgimsta baziniai elgesio modeliai, kurie, drauge su genetika, suformuoja mus kaip asmenybę.

Skamba kaip nuosprendis. Štai susiformavome mes kažkokiu būdu vaikystėje, kai buvome iš esmės visiškai bejėgiai. Artumo poreikis išliko, o baimė jį patirti tokia didelė, kad niekaip nepavyksta užmegzti realiai artimų santykių.

Pakalbėkime apie konfliktus. Dažniausiai būtent konfliktų vengimas santykiuose slepia save baimę prisiartinti kiek galima arčiau žmogaus.

  • “Kokia prasmė? Vis tiek padarys savaip”;
  • “Geriau nutylėsiu, nes vėl prasidės…”
  • “Kiek gi galima, kodėl kiekvieną kartą turiu nusileisti?”

Kaip tikriausiai supratote, šitos frazės taip ir nebuvo ištartos. Mes patys atitolstame nuo žmogaus, kai vengiame išsiaiškinti mums nesuprantamą situaciją arba nutylėdami tai, su kuo nesutinkame, kam nepritariame.

Įžengę jauname amžiuje į gyvenimą su įgimtų ir paimtų iš įvairiausių “auklėtojų” bruožų rinkiniu, mes paskui sutvirtiname tą rinkinį įgyjama patirtimi. Šio straipsnio prasme, toji patirtis greičiausiai negatyvi.

Draugas išpliurpė jam patikėtą paslaptį, patikusi mergina ar patikęs vaikinas pasiuntė tolėliau, nemandagiai aptarnavo parduotuvėje… Visa tai – grubūs pavyzdžiai, kaip vieną kartą, ieškodami palaikymo ir pagalbos, rūpestingumo ir švelnumo, žmonės susiduria su grubia, kartais agresyvia ir kaltinančia reakcija.

Toliau įsijungia mechanizmas: “Daugiau niekada!”, “Daugiau nieko arti neprisileisiu!” ir kitos panašios nuostatos, tvirtai supančiojančios žmogų ir neleidžiančios jam veikti.

Jeigu artumo poreikis ėmė jaudinti jūsų širdį – tai signalas, jog laikas pradėti veikti.

Jeigu santykiuose nėra konfliktų, verta susimąstyti, ar apskritai tie santykiai egzistuoja.

Netgi žmonių pirštų antspaudai skirtingi, jau nekalbant apie asmenybės ypatumus. Mezgant santykius, svarbu nepamiršti, jog partneris yra unikalus, kaip, beje, ir jūs patys. O tai reiškia:

  • Kad jis nemoka skaityti mūsų minčių;
  • Kad jeigu partneris demonstruoja susierzinimą ir nepasitenkinimą, reikia pamėginti suvokti tai ne kaip kaltinimą, o kaip silpną vietą judviejų santykiuose – tai, kad būtina skirti daugiau dėmesio;
  • Kad už emocijų labai dažnai slepiasi kažkokie realūs pergyvenimai.

Tai – tiesus kelias į artumą.

Artimi santykiai – tai santykiai be kaukių. Jeigu norite priartėti prie žmogaus, matyti priešais save jį tikrą, tokį, koks jis yra, būkite pasirengę žengti žingsnį jo linkui ir nusiimti savo kaukę.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *