Mažylio gimimas apnuogina moters širdyje visus jos kompleksus, visas baimes, nuoskaudas. Nuovargis, pykčio ant artimųjų priepuoliai, nepasitenkinimas savimi ir savo gyvenimu – štai tos problemos, dėl kurių jaunos mamos dažniausiai kreipiasi į specialistus. Jas išsprendus, įveikus nerimą ir baimę, išsiaiškinus su savimi, ateina ne tik ramybė į širdį, bet ir ramybė į namus. Ir joks miego deficitas ar vaikiški kaprizai tokios moters nebeišmuš iš pusiausvyros.

Pirmasis faktas. Susitaikykite su faktu, kad idealių mamų nebūna

Svarbiausias dalykas mamai – ne atitikti kokius nors stereotipus, o būti savimi. Būtent tai suteikia stebuklingą galimybę auginti vaiką laimingu žmogumi. Ne kokie nors teisingi metodai, veiksmai, o gyvas kontaktas su savo širdimi, savęs priėmimas, vidinis vientisumas ir vidinė pilnatvė – štai kur pati geriausia dovana, kokią tik galima padovanoti mažyliui.

Tačiau būti savimi – tai ne rezultatas, kurį galima būtų pasiekti kaip sporte. Ir ne prekė, kurią galima įsigyti parduotuvėje. Būti savimi – tai kelias. Savęs pažinimo, savo iš vaikystės atsineštų traumų išsigydymas, savo galbūt ne pačių geriausių bruožų priėmimas. Ir būtent tai dovanos laimę, gilią vidinę pilnatvę ir didžiulį pasitenkinimą tiek mamai, tiek jos vaikui.

Antrasis faktas. Jeigu tiesiog pamilsite save, santykiai šeimoje pagerės

Taip nutiks iš tikrųjų. Tiesa, šioje sferoje kartais sukeičiamos sąvokos. Meilė sau suvokiama kaip bravada („Tegu visi eina po velnių, aš darysiu tai, ką noriu, juk aš save myliu!”) arba kaip savęs gailėjimas („Man nieko nesigauna, ir bala nematė, taip ir drybsosiu gyvenimo šalikelėje”). Tikroji meilė sau, kaip ir meilė vaikams – tai balansas tarp jautrumo ir tvirtumo, tarp supratimo ir disciplinos.

Trečiasis faktas. Jūsų vidinis vaikas daro labai didelę įtaką jūsų santykiams su vaikais

Vaizdžiai tariant, vidinis vaikas – tai grupė poreikių, atspindinčių pačias pažeidžiamiausias jūsų asmenybės vietas: troškimą gauti palaikymo, apsaugos, šilumos. Jeigu vaikystėje šie jūsų poreikiai buvo tenkinami, suaugusi nejausite priklausomybės nuo palaikymo iš šalies. Viduje visada gyvens palaikanti „mama”. O jei vaikystėje šių poreikių patenkinti nepavyko, jūsų vidinis vaikas išlieka taip ir nesubrendęs.

Kenčiantis vidinis vaikas – ne jūsų kaltė, tačiau tai – jūsų atsakomybės sfera. Jums būtina išsiugdyti savo „vidinę mamą”, kuri ims rūpintis jūsų „vidine mažyle”. Patenkinusi jos poreikius, ji padės ir jūsų realiam vaikui. Atsiras jėgų sekančiam žingsniui: „Taip, vaikas nenori rengtis, tačiau juk aš suaugusi, aš sugebėsiu susidoroti ir surasti svarių argumentų”. Jūs išmoksite aiškiai suprasti, kas sukėlė vieną ar kitą emociją: vaiko elgesys, pergyvenimai, atėję iš jūsų pačios vaikystės ar banalus nuovargis.

Ketvirtasis faktas. Vaikams ne visada trūksta jūsų dėmesio

Vienas iš mano mėgstamiausių mitų, sklandantis mamų tarpe: „Vaikui trūksta dėmesio”. Universalus atsakymas į visas problemas. Šiuo mitu populiarioji psichologija užkemša visas skyles, ypač, kai sunku išsiaiškinti problemą ir rasti jos sprendimą.

Šiuolaikinių mamų siekis suteikti vaikams daugiau dėmesio, nei jos pačios jo kitados sulaukdavo, veda į kraštutinumą, kurio pavadinimas – „vaikocentrizmas”. Šio reiškinio pasekmes mes labai aiškiai pajausime po 5-10-15 metų. Vaikocentrizmas – šiuolaikinė auklėjimo tendencija, kai vaiko poreikiai iškeliami į pirmą planą, neretai nuskriaudžiant kitus šeimos narius. Tai bandymas duoti vaikui viską, kas tik įmanoma, atriboti jį nuo baimių ir kančių, organizuoti maksimumą pramogų. Neaišku, kas blogiau – kritikos kupina mūsų pačių vaikystė ar šiuolaikinis vaikocentrizmas.

Šis reiškinys veda į egoizmą, vaikišką tironiją, savavališkumą, grubumą ir įžūlumą, nepagarbą… O dar šio reiškinio dėka vaikai nustoja domėtis gyvenimu, neturi motyvacijos, tampa pasyvūs ir priklausomi. Ir visa tai dėl to, kad tėvai stengiasi duoti vaikams kuo daugiau. Tačiau viskas, kas gaunama be darbo ir pastangų – nevertinama ir nuvertinama.

Penktasis faktas. Jūs nieko nespėjate todėl, kad pernelyg daug norite iš savęs ir gyvenimo

Būti gražia ir žindančia, grakščia ir dirbančia, stilinga ir sėkminga. Be galo išpūsti tikslai, kurių neįmanoma pasiekti.

Kodėl šiuolaikinė moteris taip stipriai pavargsta?

• Esame savo mamų dukros. Mūsų mamos aukojosi, darydamos viską tiktai kitų labui ir atsisakydamos savų interesų. Ir mes ten pat lendame!
• Stiprėjantis individualizmas. Mes nebežinome, ką reiškia gyventi didelėje šeimoje. Mūsų kultūroje kiekviena mama viską daro pati;
• Neteisingai išsidėlioti prioritetai.

Kai vadovaujamės tokia logika, mes neleidžiame sau pailsėti ir atsinaujinti, o juk moteriai jos būsena, nuotaika, energija – pats svarbiausias dalykas.

Šeštasis faktas. Nesveiki santykiai su jūsų pačių mama apnuodijo jums motinystę

Daugelis moterų gyvena konflikte su savo pačių mamomis, kenčia, skundžiasi, tačiau nieko nekeičia. Problema ne ta, kad jūsų santykiai su mama blogi, o ta, kad jūs nesutariate pati su savimi.

Netgi nebūtina, kad mama būtų šalia, kad pasijaustumėte bloga. Šitas nepasitikėjimas savimi giliai įsišaknijo pasąmonėje. Ir lygiai tokius pačius signalus visiškai nesąmoningai transliuojame savo vaikams.

Septintasis faktas. Kad pasijaustumėte pailsėjusios, reikia ne daugiau laiko, o sugebėti atsipalaiduoti

Neretai jums ne laiko poilsiui trūksta, o sugebėjimo atsipalaiduoti. Pabandykite prisiminti: kai išpuola 10-15 minučių laisvo laiko – ar gaunasi atsijungti, atsipalaiduoti, išsilaisvinti nuo galvoje siautėjančių minčių uragano?

Kad išmoktumėte pilnavertiškai pailsėti, reikia įvaldyti meną būti čia ir dabar, sugebėjimą paleisti, atjungti situacijos kontrolę.

Štai keli atsipalaidavimo būdai:

• Kvėpavimas. Susikoncentruojame į kvėpavimą ir visas jėgas nukreipiame į tai, kas sektume, kaip kvėpuojame;
• Raumenų pratimai. Atsisėskite ir įsiklausykite, kurie raumenys atsipalaidavę, o kurie – įsitempę. Atpalaiduokite įsitempusius;
• Prisiminimai. Prisiminkite vietas ir situacijas, kai jautėtės išties ramiai ir maloniai, atkurkite šiuos pojūčius;
• Garsai. Pasiklausykite gamtos garsų, kurie nevalingai priverčia sulėtinti tempą ir įsižeminti.

Bet visa tai, savaime aišku, nesuveiks, jeigu jūs sprendžiate uždavinius, o viduje kunkuliuoja nerimas ir baimė: „aš negaliu nei minutei iškristi iš ritmo, nes kitaip – ajajai!!! – panika”. Pabandykite vis dėlto paspausti pauzės mygtuką, užduokite sau klausimą: o dėl ko aš šiuo momentu nerimauju? Kodėl man taip svarbu išlaikyti kontrolę?

Kai surasite atsakymus į šiuos klausimus, įsivaizduokite, kaip tos nerimo bangos aprimsta, atslūgsta, kaip įsiviešpatauja tyla ir ramybė. Susiorganizuokite sau bent porą tokių penkiaminučių per dieną, paskirkite jas tikram, realiam protiniam atsipalaidavimui. Ir stebėkite, kaip keičiasi jūsų savijauta.

Aštuntasis faktas. Kuo daugiau turite savos įtampos, tuo labiau erzina vaiko elgesys

Nereikia drausti vaikams reikšti savo negatyvių emocijų. Draudimas pykti, kurį patys patyrėme savo vaikystėje, dabar verčia mus bijoti vaikiško pykčio. Arba gėdingu, pasibjaurėtinu dalyku galėjo būti laikomas nepasitenkinimas. Kaip gali taip kalbėti su sesute? Kaip tu galėjai tai pasakyti mamai?! Kaip drįsai atimti iš to berniuko savo žaisliuką?!!!

Egzistuoja mitas, kad pyktis traumuoja vaikus, mamai negalima pykti. Taip nėra. Traumuoja ne pats pyktis, o jo išreiškimo forma. O štai kontaktuoti su tėvų pykčiu vaikams yra ganėtinai naudinga.

Devintasis faktas. Jūs išsiliejate ant vaiko dėl to, kad nemokate „apdoroti” savų jausmų

Emocinių sūpuoklių pagrindą dažniausiai sudaro labai gilūs nerimo ir kaltės jausmai, o taip pat bejėgiškumo, nereikalingumo jausmas. Štai keli patarimai, kaip nustoti lieti savo negatyvą ant vaikų.

Susidarykite savo „raudonų mygtukų” sąrašą. Suregistruokite visa tai, kas išmuša jus iš vėžių, išveda iš kantrybės ir priverčia užkunkuliuoti pykčiu;

Suskirstykite pyktį į kelis lygmenis pagal intensyvumą: žalias lygis – „truputį erzina, bet dar pakenčiama”, geltonas – „esu labai nepatenkinta, netrukus prarasiu kantrybę”, raudonas – „esu įsiutusi, kur mano valerijonas???”

Išsiaiškinkite, kaip pereinate iš vieno lygmens į kitą, pasižiūrėkite, kas padeda pasilikti geltonojoje zonoje. Sugalvokite sau kokį nors veiksmą – ką darysite, kai ten pateksite: išgersite šalto vandens, užkaisite arbatinuką, patrypsite kojomis. Jau geriau pataršyti kokią nors pagalvę, negu vaiką;

Pasitreniruokite: kai horizonte jau šmėžuoja raudonas mygtukas, pradėkite giliau kvėpuoti, apsidairykite į šalis: ką matote, ką girdite, ką jaučiate? Pažvelkite į vaiką. Suvokite, kiek jam metų, ar supranta jis, kas dabar vyksta ir ko jūs iš jo norite?

Dešimtasis faktas. Artimiesiems sunku įvertinti jūsų indėlį į šeimą, jeigu jūs pati šio indėlio nevertinate

Nepasitenkinimą savimi jaučia dauguma mamų. Jos atiduoda save visą šeimai, ir vis tiek jaučia, kad to negana, kaltina save ir užsiima kankinančia savigrauža. Kaip to išvengti?

Mintyse pažymėkite net menkiausius savo nuopelnus, visą tą gera, ką padarėte sau, savo šeimai ir vaikams. Pavyzdžiui, rūpinatės savimi, namais, vaikais, vyru, santykiais šeimoje, darote kažką naudingo aplinkiniams.

Kai tik pastebėsite, kad padarėte kažką gero, įsivaizduokite, kad gavote už tai gėlę. Mintyse „pamerkite” gaunamas gėles vienoje vietoje. Dienos pabaigoje apsidairykite ir paskaičiuokite, kiek susikaupė „puokščių”. Panagrinėkite detaliau visą tą grožį ir įsiklausykite į savo jausmus.

Šaltinis