Baudimas tylėjimu ir Akmeninis veidas

Viena mano pažįstama turėjo įprotį bausti savo šeimos narius už jų „nederamus veiksmus“ tylėjimu. Vaikus, tėvus, vyrą ir netgi šunį – visus tuos, kurie buvo arčiausiai jos. Kodėl ji tai darė? Galbūt dėl to, kad vaikystėje ją pačią taip baudė, o gal tiesiog nežinojo, kokią žalą tylėjimu padarė tiems, kuriuos šiame pasaulyje labiausiai mylėjo.

Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje amerikiečių psichologas Edwardas Tronikas atliko eksperimentą, kuris įėjo į istoriją „Akmeninio veido“ pavadinimu ir padėjo pamatus tyrimams, kurie įrodė, jog motinos emocinis šaltumas ir nepasiekiamumas tiesiogine prasme keičia jos vaiko asmenybės struktūrą.

Mamos gavo užduotį iš pradžių tiesiog žaisti su savo vaikais. Po kurio laiko jos turėjo kelioms sekundėms nusisukti, o paskui atsisukti jau nutaisiusios šaltą ir abejingą, be jokių jausmų veidą. Tai yra, kaip ir anksčiau būdama šalia, mama tapdavo vaikams emociškai nepasiekiama.

Žinote, kas nutikdavo mažyliams? Jie akimirksniu „nuskaitydavo“ pokyčius ir iš pradžių bandė įvairiais būdais atkreipti nejautrios mamos dėmesį, o paskui nusisukdavo ir pradėdavo graudžiai verkti. Jie buvo tokie pasimetę ir įskaudinti, kad jų nebedomino jokios išorinio pasaulio apraiškos. Jų elgesys tapo autistiškas, vaikai užsidarė savyje, pasinerdami į savo vidinį pasaulį. Eksperimento pabaigoje mamos pradėdavo šypsotis, tačiau vaikas į šį pokytį sureaguodavo toli gražu ne iš karto.

O dabar pabandykite įsivaizduoti, kad mamos „akmeninis veidas“ tampa įprasta vaiko gyvenimo dalimi. Kiekvieną dieną. Metų metus. Kas atsitinka? Vaiko pasaulis pavirsta emociškai nesaugia erdve – nenuspėjama ir netvirta. O besivystančios jo smegenys, bandydamos adaptuotis, pradeda stabdyti emocinį intelektą, generuodamos psichologinį gynybos mechanizmą – nerimo ar kontakto vengimo pavidalu, kuris liks vaikui visam likusiam gyvenimui. Visa tai paskui pasireikš problemomis, susijusiomis su emocijų kontrole. Suaugusiame gyvenime susiformuos tie prisirišimo tipai, kuriuos psichologai vadina nesaugiais.

Dažnai „akmeninio veido” pasekmės pasireiškia ne iš karto, jos gali „snausti” iki paauglystės amžiaus, kad paskui sprogtų, driokstelėtų visa savo galia pačioje netikėčiausioje vietoje ir situacijoje.

O kas nutinka suaugusiems, jeigu jiems artimas žmogus staiga „nutyla“? Irgi nieko gero. Ypač jei emocinis šaltumas buvo jų vaikystės dalis. Juk jie kažkada irgi buvo vaikai.

Tyla suteikia žymiai stipresnį skausmą už riksmus.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *