Žemiau pateikiami argumentai, žinoma, yra absurdo viršūnė, tačiau jie ne tik egzistuoja, bet ir yra labai plačiai paplitę. Liūdna, kai apsidairęs pamatai, kaip tokie įsitikinimai sėdi daugybės žmonių galvose, stipriai įkalti, tarsi vinys.
Bet užtat jis negeria… o jeigu geria, tai…
Bet užtat jis nelaksto po svetimas moteris… o jeigu laksto, tai…
Bet užtat jis manęs nemuša… o jeigu muša, tai…
Tai reiškia, kad jis myli (štai iki ko nusiritome!)
Žvelgiant iš šalies, tokia meilė atrodo, švelniai tariant, keistai ir nelabai sveikai, tačiau žmonės, kurie gyvena tokiuose santykiuose, viso šito siaubo aukos, neįžvelgia savo gyvenime ir žodžiuose jokio absurdo.
Neįžvelgia, tačiau jaučia. Patikėkite, viduje visada yra toks savotiškas pojūtis, kad kažkas vyksta ne taip. Mūsų vidinis vaikas išsigandęs, jam skauda, jis trokšta globos ir meilės.
Tačiau sutrikusios elgesio bei mąstymo programos ir įsišaknijusios nuostatos neleidžia suprasti tikros, sveikos meilės – be manipuliacijų, spaudimo, žeminimo ir smurto.
Aš per konsultacijas, o ir gyvenime, prisiklausiau tiek daug panašaus pobūdžio istorijų, kad plaukai šiaušiasi. Nusiritama netgi iki tokio lygio, kad „aš pati kalta dėl to, kad jis mane sumušė“…
Kiekvienas agresorius ieško aukos, tačiau ir pati auka ieško sau agresoriaus. Pasąmoningai. Viduje gyvenanti iškraipyta, sužalota meilės formulė priverčia patyčias ir smurtą painioti su meile ir artumu.
Taip, skauda. Taip, ji verkia kiekvieną vakarą. Galbūt kaltina jį, tarkuoja jam smegenis, reikalauja liautis taip elgtis, tačiau… pasilieka.
Arba tyli, kenčia, vardan pinigų, vardan vaikų (kad būtų tėvas), vardan buto, ar kad neliktų viena…”kad ir koks bebūtų, visgi namuose yra vyras… ir pasilieka.
Arba dirba tris darbus, išlaiko vaikus, vyrą, tėvus, o draugėms skundžiasi, koks jis skuduras, kaip ji pavargo, o jis nieko neveikia arba užsiima kažkokiais niekais. Tačiau vis tiek po darbo lekia namo, gamina vakarienę, gulasi su juo į lovą ir… ir pasilieka.
Gyventi šiame pragare – pačios moters sprendimas bei pasirinkimas. Ji negali būti atsakinga už vyro veiksmus: mušimą, girtavimą, tingėjimą, agresiją – tai jo pasirinkimas, jo sprendimas, ir jis už tai atsakingas. O moteris atsakinga už save ir savo jausmus.
Ir dažniausiai tai būna baimė, pasireiškianti išorėje, ir nemeilė sau – viduje.
Save mylinti moteris neleis, kad jai kažkas trenktų, kad ją įžeidinėtų, ji nepakęs girtuokliavimo, neveiklumo ir nepagarbos savo adresu. Ji neišmušinės sau reikalingų dalykų iš vyro jėga, neskaitys pamokslų ir nemokys gyventi. Vien savo išvaizda save mylinti moteris pajėgi aiškiai parodyti: su manimi taip elgtis negalima, aš save myliu ir vertinu, aš myliu tave ir gaunu mainais tavo meilę.
Schema, kurioje esame frazės „bet užtat jis manęs…” – neveikia. Tokiuose santykiuose nėra meilės – nei šeimai, nei sau, o kiti argumentai atrodo kaip varganas pleistras, užklijuotas ant atviro lūžio žaizdos.
