Destruktyvūs santykiai. Kodėl renkamės tokius vyrus

Visi esame kupini baimės – kiekvienas iš mūsų. Jeigu tuokiatės tam, kad atsikratytumėte baimės, tai viskas baigsis tuo, kad sujungsite savo baimes su kito žmogaus baimėmis. Jūsų santuoką užvaldys baimė. Jūs kentėsite, pasruvę krauju, ir vadinsite tai meile.

Tiek klasikinėje, tiek šiuolaikinėje literatūroje, muzikos kūriniuose – praktiškai visur yra sukeistos su meile susijusios sąvokos. Mums be paliovos kalama į galvą, kad meilės gilumas matuojamas meilės teikiamomis kančiomis. Kad myli tik tie, kuriems kunkuliuoja aistros, kurie patiria žiaurias dramas, pergyvenimus, kančias. Sveiki tarpusavio santykiai, kur abu partneriai lygūs, vienas kitą gerbia ir vienas kitu nemanipuliuoja, vienas kitam nemeluoja, neturi paslapčių – visa tai žiūrovams ir skaitytojams nuobodu. Jiems reikia, kad lietųsi ašaros, kad jausmai siūbuotų, kad “už dūšios griebtų” ir daugiau nepaleistų.

Kaip pasireiškia meilė, jūsų nuomone? Jūs dabar turite brandžius ir sveikus santykius, ar tuos, kuriuos galima pavadinti nebrandžiais, nestabiliais, o gal netgi nesveikais? Kaip suprasti, kada santykius jau galima laikyti destruktyviais? Ar jie destruktyvūs, kai jaučiatės prislėgti, pasimetę, kai kankinatės, negalėdami priimti sprendimo ką daryti toliau? Ar galima vadinti meile tai, kas vyksta jūsų santykiuose? Kai sulig kiekviena diena jaučiatės vis prasčiau, vis labiau blėsdami, užgesdami? Ar kankina jus tokie demonai, kaip įsitikinimas, jog “visi taip gyvena” ar “santuoka – nelengvas dalykas, reikia kentėti, tokia susituokusių dalia”? Ar stengiatės, kaip toje pasakėčioje, atgaivinti arklį, kuris jau seniai nudvėsė ir nuo kurio jau seniai laikas nulipti? O gal pastoviai teisinate partnerį, nuskriausdami save?

Kokius santykius galima pavadinti destruktyviais?

  • Žmogus kontroliuoja jūsų gyvenimą, mintis, elgesį. Pavydi ir laiko jus savo nuosavybe;
  • Pastoviai jumis nepatenkintas, kritikuoja ir jus, ir jūsų sprendimus bei poelgius, aptinka vis naujų ir naujų klaidų;
  • Išlieja ant jūsų savo pyktį. Kelia skandalus, grasina, kad jūsų nemylės ir jus paliks, jei nedarysite, ko jis nori. Emociškai šantažuoja;
  • Viešumoje, žmonėms matant – geras, kupinas žavesio ir labai žiaurus, kai liekate dviese. Staigiai persijungia nuo švelnumo į pyktį;
  • Nepagarbiai elgiasi su priešinga lytimi apskritai, negatyviai kalba apie jus draugų ar draugių kompanijoje;
  • Apgaudinėja, kažką nuo jūsų slepia, rezga intrigas jums už nugaros, išduoda, naudojasi jumis;
  • Keršija jums, atsigroja ant jūsų už visus tuos, kurie kažkada jį nuskriaudė ar atstūmė – mamai, tėčiui, moteriai ar vyrui, kitiems skriaudėjams;
  • Meta iššūkį, provokuoja kovai, rungtynėms ar konkurencijai. Viskam, kas prieštarauja jūsų vyriškai ar moteriškai prigimčiai;
  • Įsitvirtina jūsų sąskaita. Menkina jūsų pasiekimus;
  • Atima meilę, seksą, pinigus, kad nubaustų už jūsų padarytą nusižengimą (jo/jos nuomone);
  • Užkrauna jums visą atsakomybę. Kaltina jus dėl savo nesėkmių ar trūkumų;
  • Nuvertina tai, ką darote jo labui;
  • Nesupranta ir nepriima situacijos, kai esate blogos nuotaikos;
  • Demonstruoja agresiją jūsų adresu, tyčiojasi, žiauriai elgiasi, įžeidinėja ir žemina;
  • Fiziškai smurtauja ir baugina, jei ką nors jam papasakojate;
  • Po skandalo atsisako aptarti problemą, apsimesdamas, kad ji neegzistuoja, savaip pavaizduoja visa tai, kas įvyko;
  • Reikalauja, kad atsisakytumėte visko, kas jums vertinga ir svarbu, kad patenkintumėte jo norus.

Jeigu teigiamai atsakėte į daugumą šių teiginių – tai labai blogas požymis, kadangi suaugęs, adekvatus ir normalus žmogus šitaip nesielgia. Tačiau tokioje pelkėje galima prakiurksoti metų metus, kol suvoksime, pagaliau, kokioje apverktinoje būklėje atsidūrėme. Visos sąvokos taip supainiotos, kad nenormalūs santykiai šiandien visuomenėje laikomi visiškai priimtinais ir normaliais.

Kaip gi taip nutinka, kad pasirenkame tokius partnerius? O tiksliau – kuriuo momentu perduoti linkėjimus savo tėveliams?

Liaudis kalba, kad moteris renkasi vyrą, kuris bus panašus į tėvą, o vaikinas renkasi merginą, panašią į jo mamą. Viskas vyksta šiek tiek kitaip, nes esmė slypi ne panašioje išvaizdoje ir ne panašiame savybių rinkinyje. Raktas slypi jausmuose.

Mergina visiškai nesąmoningai pasirinks sau tokį partnerį, kuris pažadins joje jausmus, kuriuos ji kitados vaikystėje jautė tėvui. Vaikinai renkasi tokias merginas, kurios paskatins jausti tai, ką jie kitados jautė savo mamoms. Tokių partnerių draugijoje, mums viskas aišku ir suprantama. Net jeigu veiksmai neduoda jokios naudos, o jausmai sukelia nepatogumų, vis tiek ir elgesys, ir jausmai mums pažįstami. Dėl to ir kyla noras priklausyti žmogui, su kuriuo galima “šokti pažįstamą šokį”. Būtent taip mes suprantame “meilę”.

Pateiksiu ištrauką iš Robin Norvud knygos “Pernelyg stipriai mylinčios moterys”.

“Jeigu mūsų tarpusavio santykiai su tėvais buvo šilti, kupini abipusio susidomėjimo, supratimo ir pritarimo, brandžiame amžiuje mes jaučiamės komfortiškai tų žmonių draugijoje, kurie paveldėjo panašius šilumos ir saugumo jausmus, kurie vertina save teigiamai. Dar daugiau – mes siekiame vengti žmonių, kurie griauna mūsų pasitikėjimą savimi kritika ar atitinkamu elgesiu. Jie mums nemalonūs.

Tačiau jeigu tėvai elgėsi su mumis priešiškai, kritiškai ir žiauriai, jeigu jie bandė mumis manipuliuoti, gniuždyti, jeigu pernelyg nuo mūsų priklausė ar elgėsi nepadoriai, šiuo atveju mes laikysime “teisingais” tuos santykius, kuriuose bus tų pačių mąstymo ir elgesio elementų, net jei jie pasireikš užslėpta forma. Mes jaučiamės “kaip namie” su žmonėmis, kurių draugijoje atgimsta mūsų senos nenormalios bendravimo schemos. Ir priešingai – jaučiamės nejaukiai ir susikaustę draugiškesnių, geresnių, normalių žmonių kompanijoje.

Jeigu mūsų gyvenimas kupinas chaoso ir dramų, jeigu, kaip tai dažnai atsitinka, nuo mažų dienų mus mokė nepasitikėti savais jausmais, mums išsivystys poreikis viską dramatizuoti. Dramatizmas leis mums išsaugoti bent jau šiokius tokius jausmus. Mums būtina jausti susijaudinimą, kurį kelia netikrumas, kančios, nusivylimai. Mums būtina kovoti bent jau dėl to, kad pasijaustume gyvais žmonėmis.”

Štai dėl ko merginos taip dažnai įsimyli “blogus vyrukus”, nekreipdamos jokio dėmesio į tuos, kurie jas palaiko, išklauso, rūpinasi, asistuoja.

Tokiems vaikinams dažniausiai tenka ne mylimojo, o “gero draugo” vaidmuo. Nes su jais neįmanoma patirti tos jausmų audros, to aštraus skausmo, jaučiamo būnant su blogu vyruku, kurį pamačius užtemsta akys ir ima svaigti galva. Būtent dėl to jaunuoliai renkasi ne pačias geriausias merginas, nuvertinančias ir suniekinančias jų meilę, panaudojančias juos savais savanaudiškais tikslais.

Ir jeigu pakeisime save, savo požiūrį ir padirbėsime su senomis, iš vaikystės paveldėtomis schemomis, pasaulyje bus žymiai daugiau sveikų ir išties laimingų porų.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *