Senovės traktatuose rašoma, kad yra tik du kriterijai, pagal kuriuos galima suprasti, kad žmogus progresuoja: santykiai su kitais žmonėmis darosi vis geresni ir geresni; patys žmonės tampa vis laimingesni ir laimingesni. Visa kita yra kas tik norite, bet tik ne pažanga ir ne tobulėjimas. Jeigu žinome, kas teisinga, visiems pasakojame, kas teisinga, tačiau mūsų gyvenime niekas nesikeičia į reikiamą pusę, reiškia, darome kažką ne tą ir ne taip. Arba mes banalūs teoretikai, taip ir neužsiėmę praktika (ir radę tam milijoną pasiteisinimų), arba einame ne į tą pusę, arba patys save žiauriai apgaudinėjame, arba… Variantų daug.

Pažįstu „dvasiškai pakylėtų” žmonių, kurie su niekuo nesugeba bendrauti, ir kalbu ne vien apie šeimą ar tėvus, jie netgi draugų neturi. Visi kiti žmonės jiems „keisti” ar „su defektais”, dėl to ir nesimezga su niekuo santykiai. Girdėjau daug istorijų apie nelaimingas pagal Vedų mokymą gyvenančias žmonas, kurios darė viską, „ką reikia” pagal be galo dvasingus mokslus, tik kažkodėl vyrus pamaitinti pamiršdavo, marškinių niekad nelygindavo – nėra kada tokiais niekais užsiimti, kai esi tokia dvasinga. O vyrai buvo nepatenkinti, kaip nebūtų keista.

O kiek be galo pažangių mamyčių, kurios savo rankomis gamina vaikams priemones ugdantiems užsiėmimams, maitina be galo sveiku maistu, tačiau absoliučiai nesidomi vaiko jausmais? Vaiką aptarnauja, į jį investuoja, o gilių santykių nėra.

O kiek moterų, narsiai nešančių savo kryžių, atidirba blogą karmą, vietoje to, kad pakeistų požiūrį į save ir šitaip pakeistų ne tik savo gyvenimą? O gal kam atrodo, kad gyventi su šventąja kankine – didelis malonumas?

Jos iš tikrųjų galvoja, kad žmogaus tobulėjimas atrodo būtent šitaip. Vyras muša – kenčia. Viršininkas terorizuoja – kenčia. Žmonės naudojasi jos gerumu – kenčia. Jos tampa romiomis avelėmis, kaip joms pačioms atrodo, o iš tikrųjų – aukomis. Ir gyvenimas negerėja, ir gilesnių santykių nėra.

Imituoti asmenybės augimo neįmanoma. Jis arba yra, arba ne. Ir kartais taip skaudu prisipažinti, kad nė per žingsnį nepasistūmėta į priekį.

Nors perskaityta kalnai knygų ir jau seniai žinau, kas teisinga, ir dar kitiems tai paaiškinsiu. Tačiau nieko nepritaikau sau, arba pritaikau ne taip, kaip reikia, darau tai neprotingai, fanatiškai, epizodiškai, dėl to gyvenimas ir nesikeičia.

Tik du kriterijai – santykiai ir vidinis laimės jausmas. Visa kita neturi jokios reikšmės. Kiti rodikliai gali suklaidinti, ir pakankamai lengvai. Pajamos, išvaizda, postas, automobilis, namas – tai ne tobulėjimo rodikliai. Tai tik anksčiau įgyto įdirbio rezultatai. Visa tai laikina ir iliuziška. Nemeluoja tik santykiai. Ir vidinis laimės jausmas. Arba jo nebuvimas. Jis irgi niekada neapgaus.

Dėl to vertėtų atkreipti į tai didesnį dėmesį ir klausti savęs:

• Kai tai darau – santykiai tvirtėja ir gilėja?
• Jeigu taip pasielgsiu – ar tapsiu laimingesnė?
• Jeigu tai padarysiu – kaip pasikeis santykiai?
• Kaip tai atsilieps mano laimės pojūčiui šiuose santykiuose?

Ir tada paaiškės:

• Jeigu vyras muša, beprasmiška sėdėti ir laukti, kol užmuš. Santykiai nuo to laukimo netvirtėja, laimės nedaugėja. O jeigu pasitrauksime į šalį saugiu atstumu, gali kažkas ir pasikeisti. Bent jau savijauta;
• Jeigu vaikštau į darbą tik dėl pinigų, šiandien aš išspręsiu kai kurias problemas ir užlopysiu skyles biudžete. O toliau? Santykiai su vyru dėl amžino užimtumo pagerės? Jėgų santykiams pakaks? O energijos ir laiko vaikams ir kokybiškam bendravimui su jais? O svarbiausia – ar jaučiuosi, taip dirbdama, laiminga?
• Jeigu skiriuosi su vyru „idėjiniais sumetimais” ar dėl to, kad „aistra nebeliepsnoja” – ar tapsiu laimingesnė? Juk akivaizdu, kad santykiai dėl to nesutvirtės;
• Jeigu skolinuosi iš pažįstamų, ar sutvirtins tai santykius? Ar jaučiuosi laimingesnė?
• Jeigu dirbu kaip juodas jautis, o vyras nedirba – ar duoda tai naudos santykiams, ar aš laimingesnė? Ir kaip man pavyksta save įkalbėti, jog tai normalu? Kodėl laikausi įsikibusi į darbą, nepriklausomybę, savarankiškumą? Galbūt vertėtų perduoti atsakomybę vyrui, net jeigu jis ne iš karto ją perims?
• Jeigu man nusispjauti į save, savo išvaizdą – ar jaučiuosi dėl to laimingesnė? Ir nejaugi išties tikiu, kad tai niekaip neatsilieps santykiams? Kam norėtųsi, sugrįžus namo, sutikti ten skarmaluotą ir susitaršiusią kaliausę? Tai gal vertėtų tą kaliausę išprausti, perrengti, užsiimti jos aktyvumu?

Šitaip galima rasti atsakymą į bet kokį klausimą. Pasidarys aišku, kad dar ankstoka laikyti save protinga ir pakylėta, jeigu santykiai su tėvais iki šiol įtempti ir teikia nuolatinį skausmą. Pasidarys aišku, kad daug dalykų, dėl kurių mes taip plėšomės – statusas, pinigai, madingi skudurai ir t.t. – nieko neverti, kadangi niekaip nesutvirtina santykių ir nesuteikia laimės.

Dėl to norėčiau palinkėti jums būtent šito – kad santykiai vis labiau tvirtėtų, o laimės pojūtis viduje be paliovos augtų.