Kai už kiekvieną žmogaus nusižengimą reikalaujame jam pačios griežčiausios bausmės, o patys nuolat nusižengiame, tačiau visada surandame sau pasiteisinimų…

Kada kitam žmogui nustatome pačius aukščiausius standartus ir reikalavimus, o patys nesilaikome net pačių minimaliausių…

…štai šiuos dalykus ir galima pavadinti žmonių „ėdimu”.

Tai galioja ir šeimyniniuose santykiuose (tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų), ir santykiuose darbe, su draugais. Žmogus nemato pats savęs, savo elgesio, tačiau akylai stebi kitus, nuolat ieško kituose trūkumų dėl tos paprastos priežasties, kad labai patogu ir netgi malonu laikyti save dėl nieko nekaltu ir už nieką neprisiimti atsakomybės, netgi už nuosavus veiksmus ar žodžius.

Žmogus negali ir neturi primesti kokių nors aukštų standartų kitiems, net jeigu pats jų laikosi. Veikti ir elgtis visada reikia iš meilės pozicijų, kadangi žmogus visgi yra sutvertas mylėti artimą savo kaip pats save, o ne kažko iš to artimo reikalauti. Aukštus standartus reikia sumažinti, kai kalba eina apie kitus, ir dar labiau pakelti, kai kalba eina apie mus pačius.

Nesibaigianti savigrauža, begaliniai priekaištai sau, požiūris į save kaip į apgailėtiną žmogelį, kuris neprisiima sau jokios atsakomybės, o gyvena vien tik kaltės jausmu – be jokios abejonės yra labai pavojingas dalykas. Savigrauža – tai sielos liga.

Žmogus neturi leisti, kad jį „ėstų” kiti, kaip neturi ir sau leisti „ėsti” savęs paties. Žmogus neturi tapti manipuliavimo objektu, sutikti su tuo, kad juo naudotųsi, jį žemintų, terorizuotų. Tame nėra jokio krikščioniško nuolankumo ar susitaikymo, kaip kai kuriems gali pasirodyti. Kiekvienas žmogus turi sugebėti tai sustabdyti, pasitraukti iš tokių santykių. Išeiti iš jų sąmoningai, oriai, be pykčių.

Būtina išmokti priešintis. O būtent šito mes dažniausiai ir nemokame. Mes iš karto puolame į neapykantą, priešpriešą, kovą, pyktį, priešiškumą, totalinį karą, o štai priešintis gerąja prasme, su orumu – tai be galo svarbus gebėjimas.