Susidūrimas su problemomis ir jų sprendimas yra skausmingas procesas, kurio daugelis mūsų stengiasi išvengti. O pats vengimas sukelia dar didesnį skausmą ir neleidžia tobulėti nei intelektualiai, nei dvasiškai. Remdamasis savo paties profesine patirtimi dr. Morganas Scottas Peckas, praktikuojantis psichiatras, siūlo būdus, kurie padeda pasiekti aukštesnį savęs pažinimo lygį, t. y. drąsų savo problemų pripažinimą ir pokyčių skausmo iškentėjimą.
Knygoje „Nepramintuoju taku“, kuri „New York Times“ bestselerių sąraše išbuvo daugiau kaip 12 metų, autorius aptaria nuoširdžios meilės ryšių prigimtį, moko, kaip atpažinti tikrąją tarpusavio santykių darną, kaip atskirti priklausomybę nuo meilės, kaip tapti jautresniems auklėjant vaikus ir būti atsakingam pačiam už save.
M.Scottas Peckas yra vienas žymiausių autoritetų religijos ir mokslo, ypač religijos ir psichologijos, sąsajų klausimais. 1992 m. Amerikos psichiatrų asociacija pripažino jo – pedagogo, tyrinėtojo ir klinicisto – išskirtinius nuopelnus psichiatrijoje.
Knygą „Nepramintuoju taku“ lietuviškai išleido leidykla „Vaga“. Lrytas.lt pateikia knygos ištrauką, kurioje M.Scottas Peckas nagrinėja, kas yra meilė.
Dėmesio poveikis
Tikros meilės be pastangų nebūna. Kai mes išplečiame savojo „aš” ribas arba kai žengiame papildomą žingsnį ar nueiname papildomą mylią, mes tą darome pasipriešindami tinginystei arba priešindamiesi baimei. Savęs išplėtimą ar judėjimą prieš tinginystės inerciją vadiname darbu.
Pajudėti iš saugios vietos baimės akivaizdoje – tai mes vadiname drąsa. Vadinasi, tikroji meilė yra darbo arba drąsos forma. Konkrečiai tai yra darbas ar drąsa, kurių dėka dvasiškai tobulėjame mes patys ir kitas žmogus.
Mes galime dirbti ar sutelkti drąsą ir kita kryptimi, negu dvasinis tobulėjimas. Todėl ne kiekvienas darbas ir ne kiekviena drąsa yra meilė. Tačiau kai prireikia išplėsti savąjį „aš”, tuomet meilė visada yra arba darbas, arba drąsa. Jei koks nors veiksmas nėra darbo ar drąsos veiksmas, tai jis nėra ir meilės veiksmas. Čia jokių išimčių nėra.
Meilė pirmiausia pasireiškia dėmesiu. Ką nors mylėdami, mes skiriame jam ar jai savo dėmesį; mes rūpinamės šio asmens tobulėjimu. Jei mylime patys save, skiriame dėmesį savo tobulėjimui. Jei rūpinamės kitu žmogumi, globojame jį. Rūpinimasis reikalauja, kad atidėtume visus užsiėmimus ir skatintume savo sąmonės darbą.
Dėmesys yra valingas veiksmas, jis nukreiptas prieš mūsų proto tinginystę.
Anot Rollo May, „Tiriant valią visais šiuolaikinės psichoanalizės metodais paaiškėja, kad valia slypi dėmesyje arba jo trūkume. Valios ugdymas iš tiesų yra dėmesio lavinimas, t. y. pastangos išlaikyti aiškią sąmonę ir sutelktą dėmesį”* (Love and Will (New York: Delta Books, Dell Pub., 1969), p. 220).
Lavinant dėmesį labai svarbu mokėti išklausyti. Mes praleidžiame be galo daug laiko klausydamiesi, bet daugiausia to laiko iššvaistome nemokėdami klausytis kitų. Kartą organizacijos psichologas atkreipė mano dėmesį, kad laikas, skirtas mokykloje atskirų dalykų dėstymui, yra atvirkščiai proporcingas vaikų gautų žinių panaudojimui ateityje. Pvz., didelės organizacijos ar firmos vadovas vieną darbo dienos valandą praleidžia skaitydamas, dvi – kalbėdamas ir aštuonias – klausydamasis kitų.
Tačiau mokykloje daugybė laiko skiriama išmokyti vaikus skaityti, labai mažai – kalbėti, ir paprastai visai negalvojama, kaip išmokyti juos klausytis. Nemanau, kad mokykloje kiekvienai disciplinai reikėtų skirti tiek laiko, kiek jo prireiks toms žinioms panaudoti ateityje, tačiau manau, kad išmintinga būtų išmokyti vaikus klausytis. Mokyti juos reikėtų ne dėl to, kad tai daryti būtų lengva, bet daugiau dėl to, kad suprastų, kaip yra sunku gerai klausytis. Gerai klausytis yra dėmesio pratybos ir neišvengiamai sunkus darbas. Kaip tik dėl to, kad žmonės nesupranta šito, arba jie nenori dėti pastangų, daugelis žmonių nesugeba klausytis.
Neseniai klausiausi žymaus mokslininko paskaitos apie sąsajas tarp psichologijos ir religijos, kuriomis aš jau seniai domėjausi. Kadangi su šia tema esu šiek tiek susipažinęs, iš karto supratau, kad pranešėjas yra tikrai labai išmintingas. Aš pajutau meilę jam dėl nuoširdaus bendravimo, kai remdamasis įvairiais pavyzdžiais jis aiškino mums, jo klausytojams, sunkiai suprantamas, labai abstrakčias koncepcijas. Todėl klausiausi įdėmiai ir susikaupęs. Nors patalpoje buvo oro kondicionierius, per tą pusantros valandos, kol jis mums kalbėjo, prakaitas žliaugė jam per veidą tiesiogine to žodžio prasme.
Baigiantis paskaitai man ėmė skaudėti galvą, nuo susikaupimo buvo įtempti kaklo raumenys. Aš jaučiausi visiškai išsekęs.
Nors ir suvokiau, kad supratau ne daugiau negu pusę to, ką šis didis žmogus mums kalbėjo tą popietę, aš buvau sužavėtas, nes tiek daug naujų puikių idėjų jis man davė. Po paskaitos, į kurią susirinko labai daug kultūros siekiančių lankytojų, kavinėje klausiausi žmonių komentarų.
Daugelis jų buvo nusivylę. Iš garsaus pranešėjo jie tikėjosi daugiau. Jų nuomone, jis kalbėjo nelabai suprantamai ir padrikai. Jis ne toks kompetentingas, kaip jie tikėjęsi. Daugelis pritarė moteriai, kuri pareiškė: „Jis taip nieko ir nepasakė”.
Skirtingai negu kiti, aš sugebėjau išgirsti daug to, ką šis žmogus mums pasakė, kaip tik todėl, kad aš norėjau atlikti išklausymo darbą – buvau pasirengęs atidžiai klausytis. Aš supratau ir jo didžią išmintį, ir kad tai, ką jis pasakė, turėjo didelę vertę. Be to, kadangi mane labai domino ši tema, aš stengiausi kuo daugiau suvokti, apie ką buvo kalbama, nes norėjau geriau suprasti ir dvasiškai tobulėti.
Mano dėmesys buvo meilės išraiška, meilės veiksmas. Mylėjau tą žmogų, nes suvokiau, kad jis didelės vertės žmogus, kad jis tikrai vertas dėmesio, ir mylėjau save už tai, jog, siekdamas tobulėjimo, buvau pasiryžęs dirbti – atidžiai jo klausytis.
Šioje situacijoje jis buvo mokytojas, o aš – mokinys, jis davė, o aš gavau. Mano meilė buvo nukreipta pirmiausia į save, ją skatino noras gauti, o ne duoti. Galbūt pranešėjas, jausdamas mano dėmesį, susikaupimą ir mano meilę, gavo atpildą ir pats. Meilė – kaip mes ne kartą pamatysime – tai visada dvikryptė gatvė, abipusis reiškinys, kai gaunantysis irgi duoda, o duodantysis irgi gauna.
Nuo šio pavyzdžio apie dėmesį žmogaus, kuris klausydamasis gauna, galima tęsti mintį apie bendresnę mūsų galimybę, kai klausantysis duoda: vaikų klausymasis. Vaikų klausymasis yra skirtingas ir labai priklauso nuo jų amžiaus.
Kaip klausytis šešių metų vaiko?
Pirmiausia panagrinėkime šešerių metų vaiko, lankančio pirmą klasę, atvejį.
Šio amžiaus vaikas, jei tik yra galimybė, kalba beveik nesustodamas. Kaip turi elgtis tėvai dėl to nesibaigiančio tauškimo?
Galbūt lengviausia būtų uždrausti vaikui iš viso kalbėti. Skaitytojas gal ir nepatikės, tačiau yra šeimų, kur vyrauja posakis: „Vaikus reikia matyti, o ne girdėti”, – galiojantis dvidešimt keturias valandas per parą. Tokie vaikai yra matomi, bet su jais niekada nebendraujama, jie nebylūs, lyg šešėliai iš už kampo stebi suaugusiųjų gyvenimą.
Kitas būdas, – kai vaikui leidžiama ištisai kalbėti, nors suaugusieji jo nesiklauso. Tuomet vaikai nebendrauja su suaugusiais tiesiogine to žodžio prasme – vaikas kalba „tuščiai” arba pats su savimi. Jo kalbėjimas sudaro foną, kuris arba erzina tėvus, arba daro juos abejingus. Trečias būdas, kai tėvai tarsi klausydamiesi įsiterpia, kartais netgi atsakydami sušunka daugmaž tinkamu laiku: „aha!” arba „įdomu”. Tai lyg atsakas į vaiko monologą.
Ketvirtasis – kai tėvai klausosi selektyviai, tai yra jie iš dalies pasiruošę klausytis ir bando išgirsti, ką vaikas pasako svarbaus, tikėdamiesi atskirti pelus nuo grūdų, nedėdami didelių pastangų. Tokio elgesio problema yra ta, kad žmogaus dėmesys atrenka nelabai kompetentingai ir efektyviai, todėl lieka daug pelų ir atsijojama daug grūdų.
Penktasis ir paskutinis būdas, žinoma, yra tikrasis vaikų klausymasis, kai tėvai atidžiai klausosi vaikų, skiria jiems visišką ir įtemptą dėmesį, apsvarstydami kiekvieną žodį, suprasdami kiekvieną sakinį.
Pastangos, kurių prireikia šiems penkiems išvardintiems vaikų klausymosi metodams, didėja pagal jų išvardijimo tvarką. Penktas, paskutinis metodas – tikrasis klausymasis – reikalauja iš tėvų kur kas daugiau energijos negu kiti keturi.
Skaitytojas naiviai gali manyti, kad visais atvejais patarsiu taikyti būtent penktąjį klausymosi būdą. Nieko panašaus! Pirma, šešerių metų vaikas tikrai sugeba kalbėti nesustodamas, ir jei tėvai jo klausysis, neliks laiko niekam kitam.
Antra, nuo įtempto dėmesio tėvams neliks jėgų kitiems darbams. Pagaliau tai būtų neįtikėtinai nuobodu, nes šešerių metų vaikas dažniausiai tauškia tai, kas suaugusiems visai neįdomu.
Todėl teisinga būtų taikyti visus penkis metodus. Kartais būtina paprašyti vaiko, kad jis tiesiog nutiltų (pvz., situacijose, kai reikia susikaupti arba aptarti svarbius dalykus, vaiko plepėjimas pertraukia kitų pokalbį, ir tai yra negeras arba nederamas būdas siekti dominavimo).
Šešerių metų vaikas dažnai kalba todėl, kad jam kalbėjimas teikia džiaugsmą: nereikalaudamas iš kitų dėmesio, jis laimingas kalbėdamasis pats su savimi.
Kartais vaikui atsibosta kalbėtis su savimi ir pačiam savęs klausytis ir jis, atskiro dėmesio nereikalaudamas, siekia, kad šalia būtų tėvai. Tuomet pakanka parodyti, kad mes jų klausomės. Vaikams netrukdo tai, kad tėvai kartais klauso tik pusiau, nes ir patys mėgsta įsiterpti, o po to „išeiti” iš pokalbio. Jie supranta šią „žaidimo taisyklę”.
Vadinasi, šešerių metų vaikas, kalbėdamas ištisai, tik retkarčiais reikalauja, kad jo tikrai ir atidžiai klausytųsi. Taigi stengtis suderinti klausymąsi su nesiklausymu, atsakant į besikeičiančius vaiko poreikius, yra viena iš daugelio sudėtingiausių užduočių tėvams.
Tokią pusiausvyrą sunku išlaikyti, nes daugelis tėvų nenori arba negali sutelkti energijos, kurios reikia atidžiam klausymuisi. Tikriausiai taip elgiasi dauguma tėvų. Gal jiems atrodo, kad atidžiai klausosi, kai jie tik apsimeta, tarsi klausytųsi, arba klausosi labai vangiai.
Taip pridengdami savo tingėjimą, jie tik apgaudinėja patys save. Atidžiai klausytis, nors ir trumpam, reikia didelių pastangų. Viena, tai reikalauja visiško susikaupimo.
Negalime atidžiai klausytis žmogaus ir tuo pat metu daryti kitus darbus.
Nusprendę atidžiai išklausyti vaiką, turime atidėti viską į šalį. Tuo laiku, kai mes atidžiai klausomės, visą savo dėmesį turime skirti vaikui. Jeigu jūs nenorite visko atidėti, įskaitant ir savo problemas bei rūpesčius, tai jūs nenorite atidžiai išklausyti.
Antra, klausytis šešerių metų vaiko palyginti daug sunkiau, negu klausytis garsaus oratoriaus. Vaikas kalba netolygiai: kartais žodžiai liete liejasi, kartais stringa; vaikas padaro pertrauką ir vėl kartoja. Visa tai labai trukdo sukaupti dėmesį. Be to, vaikas dažnai kalba apie dalykus, kurie tėvams visai neįdomūs.
Tuo tarpu kai mes, pavyzdžiui, klausomės paskaitos, mums tai įdomu. Kitaip tariant, šešerių metų vaiko kalba gali būti nuobodi, todėl atidžiai jo klausytis ypač sunku. Būtent todėl atidus tokio amžiaus vaiko klausymasis yra tikros meilės išraiška.
Niekas kitas, tik meilė gali skatinti tėvus tai daryti.
Kodėl visa tai svarbu? Kodėl mes turime pasistengti išklausyti plepantį šešerių metų vaiką? Pirmiausia, skirdami dėmesį vaikui, tėvai įrodo, kokie svarbūs jiems yra vaikai. Jei mes klausysimės vaiko kaip reikšmingo pranešėjo, jis pajus, kad yra vertinamas, ir pats save vertins.
Nėra geresnio ir apskritai nėra kitokio kelio, – tik vertindami vaiką įrodysime jam jo vertę. Antra, kuo vertingesniu vaikas laiko pats save, tuo vertingesnius dalykus jis pradės kalbėti. Jis pranoksta jūsų lūkesčius.
Trečia, kuo daugiau jūs klausysitės savo vaiko, tuo greičiau pastebėsite, kad tarp pauzių, užsikirtimų, atrodytų, nereikšmingų jo plepėjimų, vaikas tikrai pasako dėmesio vertų dalykų. Posakio „Išmintis byloja vaikų lūpomis” tikrumą gali įrodyti kiekvienas, kuris atidžiai klausosi vaikų. Jei mes būsime pakankamai nuoširdūs ir atidūs vaikui, jis stebins mus ypatinga savo individualybe.
Kuo aiškiau jūs suprasite, koks jūsų vaikas ypatingas, tuo labiau jūs norėsite jo klausytis. Ir tuo daugiau patys išmoksite.
Ketvirta, kuo daugiau žinome apie vaiką, tuo geriau galime jį pamokyti.
Nepažindami savo vaiko tėvai jį moko to, ko šis arba dar nesupranta, arba jau žino geriau už pačius tėvus. Pagaliau kuo akivaizdžiau vaikas suvokia, kad tėvai jį vertina, kad žiūri į jį kaip į neeilinį žmogų, tuo labiau jis turės noro klausytis jūsų ir atsakys jums su tokia pačia pagarba. Kuo tinkamiau tėvai moko, remdamiesi vaikų pažinimu, tuo didesnis bus vaiko noras mokytis iš pačių tėvų.
Ir kuo daugiau jis išmoks, tuo greičiau taps neeiliniu žmogum. Jei skaitytojas suvokia ciklinį šio proceso pobūdį, jis arba ji yra visiškai teisūs ir vis arčiau tiesos apie abipusę meilę. Čia kalbama ne apie užburtą ratą, vedantį žemyn, bet apie ratą, kylantį aukštyn, apie augimą ir tobulėjimą. Vertė kuria vertę. Meilė sukelia meilę. Tėvai ir vaikas vis greičiau, meilės „šokio žingsnio” ritmu, juda į priekį.
Klausymasis reikalauja energijos
Mes kalbėjome apie šešerių metų vaiką. Jaunesnio ar vyresnio vaiko atveju dėmesio sutelkimo bei nesutelkimo pusiausvyra nėra tapati, tačiau iš esmės vyksta tas pats procesas. Su jaunesniais vaikais bendravimas vyksta daugiau neverbaliniame lygyje, tačiau kartkartėmis irgi reikalauja visiškos dėmesio koncentracijos.
Negalime nuoširdžiai ploti katučių, jei mintys klaidžioja kitur. Žaisdami abejingai, jūs rizikuojate, kad abejingas bus ir jūsų vaikas. Paaugliams rečiau reikia nuolatinio tėvų klausymosi, negu šešerių metų vaikui, bet jiems labiau reikia, kad mes klausytume atidžiai. Jie daug mažiau tauškia be tikslo, tačiau jeigu kalba, jie net labiau nori viso tėvų dėmesio, negu mažesnieji.
Vaikai visada trokšta tėvų dėmesio.
Turėjau trisdešimtmetį pacientą, puikų specialistą, kuris gydėsi nuo nerimo. Jo nerimas siejosi su nepilnavertiškumo jausmu. Tėvai – irgi geri specialistai – vaikystėje dažnai jo neišklausydavo manydami, kad tai, ką jis sako ar nori pasakyti, yra nereikšminga ir neįdomu. Tačiau skaudžiausias ir labiausiai gyvas buvo jo prisiminimas, kai būdamas dvidešimt dvejų metų jis su pagyrimu apgynė savo originalios temos referatą – baigiamąjį koledžo darbą.
Kadangi tėvai labai troško jo karjeros, jie buvo itin patenkinti šlove, kurios jis pasiekė.
Tačiau, nepaisant to, nė vienas iš jų neperskaitė jo referato, kurį jis paliko visus metus gulėti svetainėje, matomoje vietoje ir dažnai padarydavo užuominą, kad „gal jie nori žvilgtelėti” – nė vienas iš jų taip ir neskyrė laiko, kad perskaitytų. „Aš manau, jie tikriausiai būtų perskaitę ir pagyrę mane, – sakė jis baigiantis terapijos užsiėmimams, – jei būčiau priėjęs ir kategoriškai paprašęs: „Klausykite, ar jūs negalėtumėte perskaityti mano darbo? Aš noriu, kad sužinotumėt ir įvertintumėte tai, apie ką aš mąstau”.
Bet tai būtų lyg ir maldavimas jų skirti man dėmesio. Aš būčiau nuvertintas, jei, būdamas dvidešimt dvejų, maldaučiau jų dėmesio. Jei reikėtų maldauti, vertingesniu žmogumi aš nesijausčiau.”
Tikras klausymasis, visiškas savo dėmesio sutelkimas kitam žmogui visada yra meilės išraiška. Tikro klausymosi esminė sudedamoji dalis yra suskliaudimas, kai mes laikinai atidedame, užmirštame, patalpiname „į skliaustelius” savo nuostatas, troškimus ir mąstymo šablonus ir įsivaizduojame save kalbančiojo vietoje. Toks kalbančiojo ir klausančiojo susijungimas visada reiškia ego ribų praplėtimą ir naujų žinių įgijimą. Praplėsdamas savąjį „aš” ir laikinai užmiršęs save, aš visiškai priimu kalbantįjį.
Suvokdamas šį priėmimą kalbantysis jaučiasi mažiau pažeidžiamas, drąsiau ir giliau atsiveria mums. Kai taip atsitinka, kalbantysis ir klausantysis vis daugiau supranta, vertina vienas kitą, ir vėl pasireiškia dviejų žmonių „meilės šokis”. Tik mylėdami ir pasirengę išplėsti savo ego ribas abipusio tobulėjimo tikslui, mes galime rasti savyje tą milžinišką energiją, kurios reikia susiskleisti ir sutelkti dėmesį.
Bet šitos energijos mes dažniausiai stokojame. Net kai bendraudami visuomeniniais ar verslo reikalais mes stengiamės atrodyti atidūs, iš tikrųjų klausomės pasirinktinai, likdami su savo rūpesčiais ir mąstydami apie savo tikslus, siekdami kuo greičiau ir kuo palankesniu sau būdu užbaigti pokalbį.
Kadangi atidus klausymasis yra meilės veiksmas, niekur jis nėra toks svarbus kaip santuokoje. Nepaisant to, daugelis sutuoktinių niekada vienas kito dėmesingai nesiklauso. Todėl kai jie pradeda ieškoti pagalbos psichoterapijoje ir norint, kad psichoterapijos procesas būtų sėkmingas, svarbiausia užduotis – visų pirma išmokyti juos klausytis.
Dažnai terapija būna nesėkminga, nes mokytis sutelkti dėmesį reikia kur kas daugiau energijos negu jie yra pasirengę išeikvoti. Sutuoktiniams dažnai kelia nuostabą ir išgąstį pasiūlymas susitikti ir pasikalbėti tarpusavyje sutartu laiku. Jiems tai atrodo nelankstu, neromantiška ir nespontaniška.
Bet tikram išklausymui pasireikšti reikia laiko, abipusio noro ir palankių sąlygų.
Negalime atidžiai klausytis vairuodami mašiną ar gamindami valgį, ar tuomet, kai esame pavargę ir norime miego arba skubame. Romantiškai „meilei” nereikia pastangų. O tikrai meilei ir dėmesiui parodyti reikia savidrausmės, kurios sutuoktiniai dažnai neturi.
Bet jeigu jie pasirengę savidrausmei ir pagaliau tam skiria laiko, rezultatai būna stulbinamai malonūs.
Po parodyto dėmesio, gebėjimo klausytis dažniausiai nuoširdžiai džiaugdamiesi sutuoktiniai gali sakyti vienas kitam: „Dvidešimt devynerius metus esame susituokę, bet apie tave aš iki šiol to nežinojau”. Kai taip atsitinka, mes žinome, kad tai yra sutuoktinių ryšių tobulėjimo pradžia.
Nors tiesa, kad praktikuojant sugebėjimas klausytis gali tobulėti, tačiau tai niekada nėra procesas, nereikalaujantis pastangų. Psichiatro praktikoje, ko gero, svarbiausia yra jo gebėjimas atidžiai klausytis. Per penkiasdešimt užsiėmimo minučių vidutiniškai bent pustuzinį kartų aš pagaunu save, jog mano dėmesys yra susilpnėjęs. Kartais, pametęs paciento minčių asociacijos giją, turiu pasakyti: „Atleiskite, bet akimirką mano mintys nuklydo, ir aš gerai neišgirdau. Gal sutiktumėte pakartoti paskutinius kelis sakinius?” Įdomu, kad pacientai retai užsigauna.
Atvirkščiai, tarsi instinktyviai jie supranta, jog tikras dėmesys yra tai, kad žmogus suvokia ir supranta, kai jo dėmesys nuslūgsta: tai, kad aš pripažįstu, jog dėmesys sumažėjęs, parodo, kad didžiąją laiko dalį klausiausi tikrai atidžiai. Žinojimas, kad tavęs atidžiai klausomasi, dažnai pats savaime nuostabiai gydo.
Maždaug ketvirtadaliui visų atvejų – ir suaugusiųjų, ir vaikų – jau pirmaisiais terapijos užsiėmimų mėnesiais, kai dar nesurasta ir neišnagrinėta problemos prigimtis, įvyksta svarūs ir dramatiški pokyčiai.
Tam yra keletas priežasčių, bet svarbiausia, mano manymu, yra ta, jog pacientas jaučia tikrą dėmesį, kurio nepatyrė daugelį metų, o galbūt apskritai patyrė pirmą kartą savo gyvenime.
Nors mokėjimas klausytis yra svarbiausia dėmesio forma, kitos jo formos taip pat būtinos, jei mes iš tikrųjų mylime, ypač tarpusavio santykiuose su vaikais. Jos gali būti labai įvairios. Viena jų – žaidimai. Pavyzdžiui, bendraudami su mažu vaiku plojame katučių ir žaidžiame užrištomis akimis. Šešerių metų vaikams patinka burtininko triukai ir slėpynės, o su dvylikos metų vaiku jau galima žaisti badmintoną ir t. t.
Vaikams dėmesį rodome ir skaitydami ar padėdami atlikti namų užduotis. Labai svarbūs yra bendri visos šeimos užsiėmimai: kinas, pasivažinėjimai, savaitgalio išvykos ir kt. Kai kurios dėmesio formos yra elementarus patarnavimas vaikui: sėdėti ant jūros kranto ir stebėti, kaip keturmetis žaidžia smėlyje, ar mokyti paauglį vairuoti mašiną.
Tačiau visoms dėmesio raiškos formoms – tarp jų ir klausymuisi jis pasielgia drąsiai, o kada išsigąsta. Tai yra svarbi informacija mylintiems tėvams. Kartu praleisdami laiką, tėvai turi didelę galimybę išmokyti vaikus esminių savidrausmės principų. Vaiko stebėjimo ir mokymo nauda yra pagrindiniai žaidimo terapijos principai.
Patyrę vaikų psichoterapeutai laiką, praleistą žaidžiant su vaikais ir juos stebint, sumaniai panaudoja kaip svarbią terapinio poveikio priemonę.
Stebėti smėlio dėžėje žaidžiantį ketverių metų vaiką, atidžiai klausytis šešiamečio begalinio tauškėjimo ar mokyti šešiolikos metų paauglį vairuoti, kantriai išklausyti vyro ar žmonos pasakojimo apie dienos nuotykį ir įsivaizduoti save jų vietoje bei suprasti juos, būti kantriam ir atidėti šalin savo rūpesčius – visa tai dažnai apsunkina, yra nuobodu ir visada reikalauja pastangų, vadinasi, darbo.
Jei būtume didesni tinginiai negu esame, to visai nedarytume, o jei mažesni – atliktume tai dažniau ir geriau.
Kadangi meilė yra darbas, tai meilės trūkumo esmė yra tinginystė.
Tinginystės tema labai svarbi.
Autorius primena, kad knygoje tingystės tema buvo šiek tiek nagrinėta pirmoje skyriaus apie savidrausmę dalyje ir skyriuje apie meilę. Išsamiau M.Scottas Peckas šią temą nagrinėja paskutiniame knygos „Nepramintuoju taku“ skyriuje.
