Gerumas ir silpnumas gali būti labai panašūs vienas į kitą, tačiau praktikoje yra kardinaliai skirtingos savybės. Šiame straipsnyje kalbėsime apie moterišką gerumą, už kurio neretai slepiasi ne graži širdis, o baimė ir silpnumas.
Ar gera reiškia patogi?
Gerumas dažnai asocijuojasi su patogumu. Jeigu aš darau viską, kad kitam žmogui su manimi būtų malonu ir patogu, vadinasi aš esu gera. Jeigu kitam žmogui darosi nepatogu, vadinasi elgiuosi netinkamai. Patogumas neturi nieko bendro su gerumu. Vienintelė priežastis, kodėl stengiamės būti patogios kitiems yra baimė būti atstumtiems, baimė, kad mūsų nemylės, pasmerks, nuteis arba pačios save pasmerksime ir nuteisime.
Kitaip tariant mes esame patogios ne iš meilės, bet iš baimės. O iš baimės gražių santykių nepastatysi. Patogi moteris yra atsisakiusi savo norų, vengia prieštarauti vyrui, gyvena pagal vyro, vaikų, artimųjų scenarijus, nesako, kas jai nepatinka arba pyksta, burba, bet nieko nedaro (iš čia ir pasakymas: parėkaus boba ir nusiramins). Patogi moteris geriausiu atveju yra nemaloni dėl nepasitenkinimų, priekaištavimų ir burbėjimų, bet ji vis tiek darys tai, kas pasakyta. Vyras yra tikras, kad tokia moteris niekada jo nepaliks, darys tai, ką reikia, tegul ir nepatenkinta, blogiausiu atveju pagrasins, bet grasinimų neįgyvendins, taigi jam nėra ko su ja skaitytis.
Patogi, bet nemaloni
Geros iš silpnumo moters ypatybė yra ta, kad po kurio laiko ji tampa nemalonia. Joks žmogus negali su šypsena veide gyventi ne savo gyvenimą, paklusti kito žmogaus valiai, nuryti nepagarbą ir t.t. Kurį laiką moteris gali patylėti, tačiau nepasitenkinimai kaupiasi ir ji pradeda tuos nepasitenkinimus išreikšti priekaištavimais, aiškinimais, bumbėjimais, kaltinimais. Ji nuolat prastos nuotaikos, nepatenkinta, šalta. Gera iš silpnumo moteris neturi kito pasirinkimo.
Resursai ir toliau nuryti nuoskaudas baigėsi, o pasakyti griežtą NE, nubrėžti ribas ir, jeigu prireikia, atsisveikinti su vyru ir santykiais, ji bijo. Moteriai nepatinka tai, kas vyksta jos santykiuose, bet nesitaikstyti su netinkamu elgesiu ji nedrįsta, nemoka, yra įsitikinusi, kad šeimyninis gyvenimas taip ir atrodo, nes jos mama elgėsi taip pat ir t.t. Vyrui šalia tokios moters darosi ne tik neįdomu, bet ir nemalonu.
Taip prasideda ilgi vakarai darbuose, draugai ir barai, nesibaigiantys hobiai, kitos moterys ir t.t. Moteris laukia, kol vyras pasikeis, bet to niekada neįvyks. Visų pirma todėl, kad silpnos moterys pritraukia engiančius, netaktiškus, nepagarbius vyrus. Antra, todėl, kad moteris pati moko aplinkinius, kaip su ja elgtis. Net geriausias žmogus užlips ant galvos tam, kuris užsileidžia. O kada užsileidžiame, tampame piktomis ir nepatenkintomis. Galvojame, kad tai vyras sugadino mums gyvenimą, tačiau iš tikro užsisukome pačios savyje, o vyras tik atspindi mūsų santykį su savimi ir su pasauliu.
Tikiuosi, kad bus geriau
Geros, bet silpnos moterys gyvena viltimi ir laukimu, kad kažkada kažkas pasikeis ir susitvarkys. Jos pyksta, burba, kaltina, bet nesiruošia nei kojos kelti iš jai nepatinkančios situacijos. O visi grasinimai, kad ji atsistos ir išeis, yra tik tušti žodžiai. Moteris pasyviai laukia ir geriausiu atveju simuliuoja, jog kažką daro – “Aš juk tiek kartų jam sakiau…”, “Negi nemato, kad aš pykstu…?”. Silpnos moterys mėgsta laukti, kada vyrai padarys tuos žingsnius, kuriuos ji pati nori padaryti, pavyzdžiui paduos skyrybų.
Jos pasakojimas skamba maždaug taip: “Aš noriu skirtis, bet jis atsisako. Jis mane spaudžia ir įkalbinėja. Negi jis nemato, kad mums negerai kartu, kad būtų geriau atskirai? Kodėl nieko dėl to nedaro?”. Vyras, jo veiksmai, norai, jo sunki vaikystė, traumos iš praeitų santykių, užima didžiają dalį moters pasakojimo apie jos situaciją. Apie tai, ko ji pati nori, ką gali padaryti, kaip gyventi, kokius žingsnius žengti, moteris net negalvoja. Arba pagalvoja prabėgomis, bet vėl grįžta prie vyro, kuris jai neleidžia, nesutinka, nenori, negali ir t.t. Toks fokusas į vyrą, kaip visų jos problemų priežastį, leidžia moteriai likti pasyvia, nuskriausta auka, visiškai priklausoma nuo despoto vyro, ir nieko kito nebelieka, kaip tykiai laukti, gal kažkada bus geriau.
Gera, bet ne silpna
Gera moteris, kuri nėra silpna, visų pirma nėra patogi. Ji nedaro to, ko nenori daryti ir sako tai, ką nori pasakyti. Ji nesitaiksto prie aplinkinių žmonių savo sąskaita, taigi aplinkiniai negali jos išnaudoti, o tai daugeliui yra nepatogu. Tokia moteris visų pirma įvertina save, savo norus, savijautą, emocinius ir psichologinius resursus ir tik tada sprendžia kiek ir ko ji gali duoti kitiems. Kadangi pas ją nėra prikaupti kalnai nuoskaudų dėl savęs išdavysčių ir nutylėjimų, visa tai ji gali daryti likdama draugiška ir malonia. Netgi tai, kas jai nepatinka, moteris gali išsakyti taktiškai, net ir pykdama, o ne priekaištais ir kaltinimais. Ji puikiai supranta, kad santykiai reiškia tam tikras aukas ir tam tikrus darbus. Tačiau ji geba įsivertinti kas jai tinka, o kas ne ir ji nebijo paaukoti santykių tuo atveju, jeigu būti poroje reiškia išduoti save.
Gera moteris niekada nesėdės ir nelauks, kol kas nors pasikeis ir pagerės. Ji čia ir dabar sako, kas jai nepatinka, ko ji nori ir ko netoleruos. Ir jeigu ji pasako, kad pasikartojęs netinkamas vyro elgesys reikš, kad ji paliks santykius, ji tą ir padaro. Geros moters žodžiai nėra tušti ir vyras žino, kad su šia moterimi reikia skaitytis.
Mokėdama pasakyti aiškų NE ir jo laikytis, gerbiama savo ribas, norus, poreikius ir juos tenkindama, gera moteris gali būti iš tikro gera – maloni, švelni, draugiška, žaisminga. Ji nėra vyro elgesio auka ir jos gyvenimas yra jos pačios atsakomybė. Ji atsakinga už savo emocinę ir psichologinę būseną ir vyras yra parama, pagalba jai, bet ne gelbėtojas ar šeimininkas. Tokią moterį vyras gerbia ir ja žavisi.
Stipri moteris renkasi tik tokį vyrą, su kuriuo būtų gražus santykis čia ir dabar arba gyvena viena, bet nesitaiksto su pusėtinais ir netinkamais. Silpnumas veda į nusižeminimą ar bjaurų elgesį, kuomet stipri moteris gali leisti sau juoktis, žydėti ir dovanoti pasauliui meilę, šilumą, kantrybę iš savo neiššvaistytų resursų.
Ką daryti?
Silpnos moters kelias yra susigražinti savo gyvenimą sau. Ji silpna ir pikta todėl, kad visus aplinkinius, ir ypač vyrą, padarė savo gyvenimo šeimininkais. Tačiau visi sprendimai gali būti keičiami, ir silpna moteris gali bet kada nuspręsti susigražinti sau tai, kas jai teisėtai priklauso. Natūralu, kad tam reikia laiko ir pastangų – daug metų nugyventa pagal vieną scenarijų ir jį pakeisti nėra vienos dienos klausimas. Visų pirma reikalinga žinių bazė – mokymai ir informacija kaip gyventi pagal savo norus, pajautimus, intuiciją. Išdavusi save moteris yra pasimetusi ką jis gali sau leisti, o kur yra peržengiamos ribos. Tai, kas yra sveikas elgesys, jai gali atrodyti kraštutinumai, o tai, ką ji norėtų padaryti galvodama, kad taip išlaisvins save, yra agresyvus elgesys partnerio atžvilgiu.
Šitos temos studijavimas, pokalbiai su tą praėjusiomis moterimis, mentoriais, psichologais, pagelbėja sustatyti savęs ir pasaulio suvokimą į vietas. Ką galima daryti be jokio pasiruošimo, tai grįžti prie savo norų, planų, tikslų – to, ką moteris buvo paaukojusi vardan šeimos, santykių, artimųjų.
Kaip dažnai moteris paaukoja netgi kasdienes smulkmenas dėl kitų: sau pasilieka prasčiausią maistą, t.y. jei kas prikepė, keliaus į jos lekštutę; pirma pasirūpina, kad šeima būtu aprūpinta ir tik tada pagalvoja (jeigu pagalvoja) apie save; taupo nedovanodama nieko sau, kad galėtų nupirkti kitiems; šeimos narių šypsenas ir gerbūvį vertina labiau negu savo; taikosi prie visų norų, pomėgių, mažina nepatogumus ir diskomfortus nebežiūrėdama, ar pati nuo to nenukenčia.
Moteris yra sutverta globoti ir rūpintis ir dėl to ji turi būti ypatingai sąmoninga tame, ar pati pasirūpina savimi. Vaikai ir vyras yra gerokai pajėgesni tą padaryti.
Tuo tarpu moters silpnybė yra nuslysti į šeimos narių gyvenimus ir pamiršti save. Kita moters silpnybė yra per dideli norai ir planai – vaikai turi itin sveikai maitintis, vyras turi būti visada švariai aprengtas, namai turi blizgėti, mama turi būti aplankyta, draugė išklausyta ir ne kitaip. Tuomet ir laiko nelieka ne tik paroje, bet visame gyvenime. Susigražinant savo gyvenimą sau tenka aukoti dalį planų ir fantazijų, o grubiai tariant sumažinti “abžorumą” turėti idealų gyvenimą. Užtenka daryti geriausia, kas pavyksta, įtraukiant į darbų sąrašą ir pasirūpinimą savimi.
Nerealistiniai norai iškraipo ne vieno žmogaus gyvenimą, todėl labai sveika atsisėsti ir gerai pergalvoti, ar tikrai viskas, ko norime, yra fiziškai pasiekiama ir nekainuoja gerokai daugiau negu galime mokėti? Vien peržiūrėjus žmones, kuriuos dalis silpnų moterų bando išgelbėti ir leidus jiems gelbėti patiems save, gali atsirasti nemažai atliekamo laiko ir energijos.
Silpnumas ir gerumas yra nesuderinami. Pažįstant save svarbu mokėti atskirti iš kokių paskatų darome vieną ar kitą veiksmą ir nutraukti visus, kuriuos darome iš kaltės, baimės, gėdos ir t.t. Yra dalykų, kurie yra būtini, pavyzdžiui pasirūpinti maistu, bet yra daugybė dalykų, kurie nėra būtini, pavyzdžiui bendrauti su nemėgstamais žmonėmis.
Neįmanoma paruošti maisto (jeigu tai ne trijų patiekalų vakarienė nuolat nepatenkintam vyrui) vedamai kaltės – valgyti paprasčiausiai reikia. Tačiau įmanoma važiuoti pas bjauraus charakterio dėdę iš kaltės – jis toks vargšas, vienas, jau amžiuje, niekas juo rūpintis nenori, kaip aš jį paliksiu? Atpažinus ir atradus drąsos nedaryti to, ką daryti skatina baimė, gėda, kaltė, o ne asmeninis noras ar gyvenimo būtinybė, jau žengsime nemažą žingsnį savo gyvenimo atgavimo link.
