Geriau nuodingi santykiai negu jokių?

Originalas

Visas mūsų gyvenimas susideda iš nuolatinio ryšio su savimi, aplinkiniais ir Dievu, net jei juo netikime. Tai taip pat yra santykis, tik išreikštas netikėjimu ir priešiškumu. Kiekvienas iš mūsų prieš atkeliaudamas į šią žemę pasirenkame tėvus ir pamokas, kurias turime išmokti. Siela alsuoja besąlygine meile ir nori padėti tiems, pas kuriuos ateina.

Aš tik noriu, kad mane mylėtų ir priimtų

Tai vienintelis pirminis kiekvieno, dar net negimusio, žmogiuko tikslas – meilė ir priėmimas. Dažniausiai besilaukdami tėvai svajoja apie būsimo kūdikio ateitį ir savybes, o mažasis priima siunčiamas vibracijas bei daro savitas išvadas. Tačiau tai dar ne viskas, vaikai gimdami nori palengvinti dalią savo tėvams ir prisiima kalčių naštas, fizines ligas bei kitas negandas. Žinoma, ne visada ir ne viską, o tik tai kas reikalinga pagal norimas išmokti pamokas.

Augdamos atžalos stebi savo tėvus, senelius ir kitus artimiausius žmones bei mokosi bendravimo modelių, įpročių, reakcijų į situacijas, elgesio su savimi. Jei vienas iš tėvų – auka, o kitas – tironas, arba keičiasi pozicijomis, vaikas su savimi ir kitais elgsis lygiai taip pat. Už prasižengimus save baus ir bus pats sau auka bei tironas.

Mažyliai taip pat sugeria į save tėvų baimes ir charakterio savybes bei formuoja išvadas, kuriomis automatiškai vadovausis visą likusį gyvenimą. Tapdami tokie kaip tėvai mes tarsi bylojame, jog užsitarnavome jų meilę bei priėmimą.

Nuodingi ryšiai geriau nei jokių

Tai galioja ne tik porų santykiuose, bet ir tarp tėvų bei vaikų. Kodėl taip yra? Santykiai su kitais yra gyvybiškai svarbus gyvenimo aspektas. Santykių su kitais dėka, kuriasi ir realizuojasi karma. Jeigu viename gyvenime neišmokome mums skirtos pamokos ir išėjome su tam tikromis neigiamomis emocijų vibracijomis, jos realizuosis kitame gyvenime, ir visai nesvarbu ar mums tai patinka, ar ne. Pavyzdžiui, jeigu atkeliavome į šį pasaulį su priešiškumu skurdui, būtinai jį matysime, patirsime, kol vieną dieną suvoksime, kad priešintis beprasmiška ir priimsime su dėkingumu, kad esame gyvi, galime kvėpuoti, mylėti, kurti ir padėti kitiems. Tiesiog nėra gerų ir blogų dalykų, viskas kas yra – turi būti. Jeigu mes kažką smerkiame, vadinasi nesutinkame su Kūrėju, su gyvenimu ir bergždžiai išeikvojame energiją. Kol vieną dieną pasiduodame ir tada praregime, nubundame bei suvokiame savo kovų beprasmiškumą.

Pasak, terapeuto Tomislav Budak, vaikui vienodai svarbūs abudu tėvai, jeigu augdamas nuolat mato besipykstančius savo gimdytojus, jo asmenybės aspektas, susijęs su mama, gali konfliktuoti su kitu aspektu, susijusiu su tėvu. Be to, nesąmoningai susiras partnerį, kuris leis patirti tai, ką patyrė tėvai sudėtingais ir skaudžiais momentais. Kodėl? Nes atžala stebėdama tėvų konfliktus perima susiformavusių emocijų vibracijas, kurios lieka kūne bei pasąmonėje. Tačiau jų paskirtis įeiti ir laisvai pasišalinti iš žmogaus energetinio lauko. Jeigu mažoji asmenybė savyje užlaiko nuoskaudos pavidalu tokias emocijas kaip pyktis, baimė, liūdesys, ji negali sveikai vystytis. „Užstrigę” emocijos skatins inspiruoti tokias situacijas, kurios leis patirti tai, ką laikome užspaudę.

Laiku atpažinus ir paleidus emocijas, situacijos nustoja kartotis ir harmonizuojasi santykiai. Taigi, santykiai iš nuodingų ir keliančių kančią virsta sveikais.

Kita nuodingų santykių forma yra tėvų nuslopintų emocijų išraiška per vaikus. Pavyzdžiui, vienas iš tėvų darė kažką neleistino, tačiau slopino savo baimę ir vykdė kažkokius veiksmus, tarkime vogė iš darbovietės. Todėl labai tikėtina, kad vaikas ne tik intensyviai jaus baimę, bet dar ir nepaaiškinamą kaltės jausmą.

Jeigu vienas iš tėvų nuolat atlikdavo aukos rolę ir kaip įmanydamas slopindavo pyktį bei priešiškumą, atžala išreikš tas emocijas ryškiausiomis spalvomis. Todėl nevertėtų stebėtis, kodėl tokių tylių tėvų, tokie agresyvūs vaikai. Jie galbūt yra tik veidrodis savo gimdytojų, kurie taip uoliai dėvėjo šventeivų kaukes, o mintyse smerkė kitus.

Kaip harmonizuoti santykius?

Karminius ir nuodingus santykius neutralizuoti galima įvairiais metodais: konsteliacija, emocijų paleidimo technika, Teta gydymu, ho’oponopono, vizualizacija ir kitais.

Pirmiausiai derėtų pradėti nuo detalios santykių, asmeninių savybių ir pasikartojančių aplinkybių analizės. Tačiau ne visada galime logiškai suvokti priežastį, nes būna šeimos paslapčių, kurios keliauja iš kartos į kartą pernešdamos savo slegiantį emocinį krūvį vis ateinančioms kartoms. Todėl, kad ir kokio senumo būtų problema, ją įmanoma neutralizuoti, ir net būtina. Kiekvienos kartos pareiga prisidėti prie pozityvių giminės pokyčių. Taigi, kuomet išanalizavę pasikartojančias situacijas suvokiame jų priežastis, turime puikią galimybę imtis priešingų, pozityvių veiksmų karmai pakeisti.

Kad ir kokios sudėtingos situacijos būtų, pagrindinis atsakymas yra besąlyginė meilė bei priėmimas. Pirma meilė sau, Kūrėjui, o tada visiems aplinkiniams. Tik priimdami atstumtuosius, atleisdami už nuoskaudas, kurios su mumis asmeniškai net nesusiję, paleisdami perimtas emocijas ir įsitikinimus, pamažu galime susigrąžinti laisvę gyventi autentišką bei pilną kūrybinės savirealizacijos gyvenimą.

Labai dažnai esamų probleminių santykių priežastys glūdi vaikystėje. Jos būna įvairios: perimtas mamos destruktyvus elgesio modelis su tėvu, nuoskaudos, baimė netekti tėvų ar vieno iš jų, savęs „statymas” aukščiau gimdytojų ir noras jiems vadovauti, vieno iš tėvų vietos užėmimas (pvz., mirus tėvui sūnus, jaučia pareigą užimti jo vietą arba dukra užima mamos, tikėdama, jog yra gudresnė bei gali būti geresne drauge tėvui). Variantų yra daugybė ir jie visuomet atsispindi įvairiose gyvenimo sferose.

Pagrindinė harmoningų santykių taisyklė – besąlyginė meilė ir leidimas kitam būti tokiu, koks jis yra. Žinoma, būna sudėtingų situacijų, kuomet artimasis elgiasi destruktyviai ir tai paliečia visą šeimą. Tuomet pirmiausiai reiktų harmonizuoti santykį su pačiu savimi, su Kūrėju ir nesmerkti kito. Pasikeitus vidinėms vibracijoms, atitinkamai gali keistis ir agresorius, jeigu ne, tuomet, meilė gali būti ir negailestinga. Atitinkamus sprendimus padiktuos protas, širdis ir intuicija.

Parengė Rūta Steponavičienė



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *