Po barnių dažniausiai seka susitaikymas, svarbiausia čia – tokių kivirčų pasekmės. Po netikėto ar suplanuoto barnio sutuoktiniai neretai išsivaikščioja į skirtingus kambarius, tarsi boksininkai – kiekvienas į savo ringo kampą. Iki sekančio raundo, laukdami revanšo. O kartais šauna mintis, kad į sekantį raundą jie daugiau nebesivels. Nebenori.
Kas vyksta su žmogumi barnio metu? Organizmas į kivirčą reaguoja kaip į bet kokią kitą grėsmę: ūžteli sudėtingų biocheminių procesų lavina, kuri baigiasi tuo, kad į kraują išsiskiria galingas streso hormono kortizolio srautas.
Dėl to padažnėja ir sustiprėja širdies plakimas, pakyla arterinis kraujo spaudimas, padidėja cukraus koncentracija ir leukocitų kiekis kraujyje, paspartėja organizmo cheminės reakcijos. Trumpiau tariant, organizmas sustiprina savo energetinį potencialą, sukurdamas „placdarmą” efektyviai veiklai fizinių perkrovų sąlygomis. Atkreipkite dėmesį – raktinis žodis yra „fizinių”.
Gamta aprūpino mūsų protėvius kortizoliu iš esmės dėl dviejų priežasčių – kad turėtume galimybę aktyviai kautis (tiek patys pulti, tiek gintis), arba, jeigu akivaizdu, jog jėgos pernelyg nelygios – kad galėtume skubiai sprukti šalin. Laikui bėgant žmonija evoliucionavo, be fizinių perkrovų atsirado dar ir psichologinės, kurioms nereikia fizinių pastangų, tačiau organizmo gynybos formas išliko ta pati – kortizolis, kortizolis ir dar sykį kortizolis.
Jeigu elgtumėmės kaip protėviai, bet kuris barnis tikriausiai pasibaigtų fiziniu susidorojimu. Kažkas pasitenkintų antausiais, kažkas gautų į kepalą arba paspruktų. Bet kuriuo atveju visi šie variantai padėtų išsilaisvinti atliekamai energijai ir sumažintų kortizolio koncentraciją kraujyje.
Tačiau mes, ačiū Dievui, gyvename civilizuotame pasaulyje, kur toks elgesys laikomas nepriimtinu, smerkiamas visuomenėje ir baudžiamas įstatymais. Dėl to ir streso gesinimo metodai mūsuose pakankamai „civilizuoti” – išmėtyti ant grindų drabužius (susirink savo skudurus ir dink iš akių!), paskui juos visus surinkti ir išskalbti, dar galima sudaužyti ar sulaužyti kokį nors reikalingą ar brangų daiktą, o paskui, jeigu pavyks – suklijuoti ar pataisyti. Specialistai irgi nelieka nuošalyje, jie, pavyzdžiui, rekomenduoja išeiti į lauką ir greitu žingsniu apeiti aplink namą, nulėkti į artimiausią baseiną ir paplaukioti. Priskaldyti malkų, paskambinti varpais kaip tame filme…
Puiku, kai barniai greiti, žaibiški. Susikibote – atvėsote – atsiprašėte – ramiai aptarėte problemą – padarėte išvadas – susitaikėte. Nedidelės kortizolio dozės nekelia jokios realios grėsmės. Kai kurie specialistai netgi linkę manyti, jog gyvenant nuobodų ir monotonišką gyvenimą periodiški „sukrėtimai” yra naudingi – mobilizuoja organizmo jėgas.
Tačiau yra juk ir ilgalaikių konfliktų. Dėl užsispyrimo, išdidumo, baimės pripažinti savo kaltę ir būti pelnytai nubaustu ar dar dėl kokios nors priežasties sutuoktiniai atsisako atsiprašyti ir sėsti už derybų stalo.
Barnio scena, pastoviai sukama galvoje, vis iš naujo ir iš naujo grąžina sutuoktinius į konflikto pradžią. Ir organizmas vis iš naujo ir iš naujo reaguoja nauja kortizolio doze, išmetama į kraują, juk visas tas mintis jis laiko realybe, realiu konfliktu. Hormonas žino savo darbą – širdis smarkiai plaka, spaudimas pakilęs. Cukraus lygis kraujyje – aukštas. Iškrovos nėra. Nemalonūs prisiminimai – ne priežastis daužyti indus, greičiau atvirkščiai – norisi ramybės, norisi atsipalaiduoti ir užsimiršti.
Tačiau organizmas, deja, „neapmokytas” atpažinti ir klasifikuoti situacijų pagal kriterijų „šioje situacijoje reikia susitelkti, o šioje – atsipalaiduoti”. Į kiekvieną tokią situaciją jis reaguoja vienodai. Stresas – kortizolis. O tai jau pavojinga. Pastoviai aukšta streso hormono koncentracija kraujyje veda į sunkias, neretai nebeatitaisomas pasekmes – nusilpsta imunitetas, prasideda depresija, hipertonija, diabetas, problemos su atmintimi net iki silpnaprotystės ir t.t.
Taip kad barniai turi būti greiti. O dar geriau apskritai nesibarti. Stresinių situacijų gyvenime ir be šito pakanka per akis.
