Šiais laikais hiperaktyvumas – ne vien neurologinė diagnozė, bet dar ir hiperaktyvios aplinkos poveikis. Mūsų nervų sistemoje veikia tiek susijaudinimo, tiek pristabdymo procesai. Normaliu atveju šie procesai subalansuoti. Po pristabdymo (poilsio) nervų sistema lengvai susižadina (aktyvuojasi). Hiperaktyvumas atsiranda tada, kai susižadinimo procesai pranoksta pristabdymo procesus. Vaikas negali savęs „sustabdyti”, niekaip negali nusiraminti. O jeigu mašinos stabdžiai sutriko, važiuoti ja pavojinga.
Šiuolaikinė aplinka, kurioje auga vaikai, pati savaime pilna sužadinančių faktorių.
Pastovus skubėjimas. Tėvai skubina vaikus lėkti iš darželio į būrelį, iš būrelio – namo, o iš namų – į mokyklą. Greičiau, greičiau!
Elektroniniai įrenginiai. Televizorius, telefonas, kompiuteris sužadina nervų sistemą savo sparčiai mirgančiais priešais akis paveiksliukais, ryškiomis spalvomis, aštriais garsais. Reklama irgi įneša nemenką indėlį į visą tą chaosą.
Ryškūs žaislai su skleidžiamais garsais. Jie patraukia vaiko dėmesį, tačiau kai jų daug – tampa nervų sistemą erzinančiu faktoriumi.
Tėvų būsena. Suaugę žmonės pastoviai dėl kažko nepatenkinti, kažkur skuba, dėl kažko nerimauja, vaikas retai mato tėvus ramybės ir atsipalaidavimo būsenoje. Visiškai natūralu, kad ir patys yra įsitempę ir sunerimę.
Vaikai perkraunami intelektualiais užsiėmimais. Be intelektualios sferos dar egzistuoja emocinė ir fizinė. Mūsų kultūra linkusi ugdyti intelektą – sugebėjimą skaityti, rašyti, skaičiuoti, spręsti loginius uždavinius. Sportas gerbiamas, tačiau žymiai mažiau. Sugebėjimo bendrauti ir tvarkytis su savo negatyviomis emocijomis apskritai niekas nemoko ir nekreipia į tai dėmesio.
Laiko sau trūkumas, kai vaikui neleidžiama užsiimti tuo, kuo užsiimti pačiam norisi. Aš vadinu tai spontaniška veikla, o dauguma tėvų įsitikinę, kad tais momentais vaikas paprasčiausiai nieko neveikia ar tinginiauja. Tačiau tie momentai labai svarbūs emocinei iškrovai. Atsikratoma įtampos, įsijungia pristabdymo procesai. Vaikas gali lakstyti po namus arba gulėti, spoksodamas į lubas, arba šokinėti, dainuodamas dainelę, žaisti su žaisliukais, net jeigu jam 12 metų, gali piešti kvailystes (suaugusiųjų nuomone) ir t.t. Per dieną vaikui reikia ne mažiau kaip valandos laiko spontaniškai veiklai, tik taip jis turės galimybę atkurti jėgas. Daugelis tėvų stengiasi suplanuoti vaiko laiką minučių tikslumu, smerkia vaiką, kad jis niekuo neužsiėmęs. Jis užsiėmęs. Jis atstato savo jėgas.
Atpalaiduojančių renginių trūkumas. Tai gali būti baseinas, pirtis, pasivaikščiojimai, bendravimas su gyvūnais, masažas, ramūs žaidimai ar rami muzika, atpalaiduojantys filmukai, žygiai ar iškylos į gamtą, paprasčiausias nieko neveikimas.
