Išankstinė bausmė

Rūpindamiesi vaikais, tėvai kartais nueina pernelyg toli. Stengdamiesi užskirsti kelią galimoms negerovėms, dažnai ima ir suformuoja vaikui nepilnavertiškumo kompleksą. Tiesiog nuostabu, kokios gyvybingos nuostatos, apie kurias šiek tiek žemiau. Tėvų motyvai iš esmės suprantami, jų metodai tam tikru laikotarpiu atrodo pakankamai pateisinami, tačiau mažai kas susimąsto, kaip tai atsilieps vaikui po daugelio metų, kai jis įžengs į suaugusių pasaulį.

Yra tokia pamokoma istorija. Davė kartą senolis dukrai ąsotį ir liepė parnešti vandens. Prieš tai rėžė jai du skambius antausius ir pasakė: „Žiūrėk, nesudaužyk ąsočių!” Vargšei iš skausmo ir nuoskaudos pasruvo ašaros. Tai pamatė žmonės ir klausia: „Ko gi tu muši savo vaiką už nieką?” Išminčius atsakė: „Kol ji nesudaužė ąsočio, reikia visu rimtumu parodyti bausmę, kuri jos laukia. Tegu būna atsargi, juk jei sudaužys indą, bausti bus jau per vėlu!

Praktikuodamas, pakankamai dažnai susiduriu su reiškiniu, kai suaugę žmonės atideda naują projektą, verslą, pažintį su įdomiais žmonėmis ir pan., kadangi šventai tiki, jog jiems nieko nesigaus.

„Tu tikras atgrubnagis”, „Tu nieko nesugebi”, „Ką tu apskritai gali padaryti, būdamas toks išsižiojėlis”, „Iš tavęs jokios naudos, eik šalin”… Įpratęs prie nesiliaujančios kritikos, o iš esmės – prie išankstinės bausmės, vaikas užauga su didele baime padaryti kokią nors klaidą.

Tapęs suaugusiu, jis siekia pastoviai kontroliuoti situaciją, net jeigu atlieka visiškai nereikšmingas kasdienines užduotis, pats to nepastebėdamas, eikvoja daug jėgų ir dvasinės energijos. Kai viskas gaunasi gerai, jis retai kada save pagiria, o jeigu patiria nesėkmę, žiauri vidinė kritika neišvengiama: prasideda ilgi vidiniai monologai, situacija išgyvenama vis iš naujo ir iš naujo, žmogus pats save ėda ir kaltina visais įmanomais dalykais.

Kadangi jam nebuvo suteikta teisė klysti, tai bėgant metams susiformuoja neišspęstas, užslėptas konfliktas, ir jis tuo stipresnis, kuo galingesnį žmogus jaučia atsakomybės jausmą. Dėl to susiformuoja tokie kovos su vidiniu konfliktu metodai, kurie dažniausiai susiję su autoagresija: nepateisinama rizika, savęs menkinimas, įkyrios mintys (ar veiksmai), atviras nepasitenkinimas savimi.

Tai kas gi svarbiau – apsaugoti vaiką nuo hipotetinių ateities grėsmių ar vaiko psichika?

Ar galite duoti savo vaikui pradžiai patį pigiausią „ąsotį”, kurio bus negaila, jei sudaužys?

Ar galėsite jam atleisti ir sekantį kartą vėl juo pasitikėti bei patikėti, kad šį kartą jam tikrai viskas gausis?

Ar galite pagirti vaiką, sakydami, kad pasitikite juo, kai išleisite „parnešti vandens”?

Ir, pagaliau, ar galėtumėte iš pradžių patys su juo nueiti pirmai pradžiai prie šulinio?

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *