Svarbiausia mūsų nepasitenkinimo kitu žmogumi priežastis – tai mūsų pačių nesugebėjimas pripažinti savyje to paties bruožo, kuris taip stipriai erzina mus partneryje.

Santykiai – tai veidrodis, kitas žmogus atspindi mums tai, ką turime savyje, kas mums patiems patinka savyje, vienodos žaizdos suartina, o tai, ko nepriimame patys savyje – atstumia.

Kai esame įsimylėję, viską stebime pro rožinius akinius. Nepastebime trūkumų, o į tai, ko nepriimame, esame pasirengę užmerkti akis. Įsimylėjimo magijos esmė yra ta, kad tam tikrą laiką mes nustojame kovoti patys su savimi. Viskas, ko savyje pakęsti negalėjome, darosi ne tik priimtina, bet ir pageidautina.

Įsimylėjimą pakeičia meilė. Meilę kuria du žmonės. Ir antroje santykių fazėje mes imame kitaip žiūrėti į partnerį.

Kai pora susiduria su sunkumais tarpusavio santykiuose, neretai abu poros nariai ima vienas kitą kaltinti. Partneris aiškiai mato, ką reikia pakeisti kitame, bet praktiškai nesuvokia, kad priežastis gali slypėti jame pačiame. Konfliktuose ir barniuose visi kalba ne apie save.

Išspręsti konfliktą, laikantis pozicijos „kas vyksta su manimi?” žymiai produktyviau, nei terliotis su nuoskauda, pykčiu, įsitikinimu, kad problema slypi greta esančiame žmoguje. Nes iš karto pradedama manyti, jog jis/ji tau netinka. Daugelis neatlaiko tarpusavio nesupratimo, sudėtingumų ir išsiskiria, nusprendę, kad problema – ne jame, kad su sekančiu partneriu jam susiklostys geriau.

Norint išgelbėti porą, svarbu suprasti, kad kelyje į meilę tenka neišvengiamai įveikti įvairiausius sunkumus ir daryti tai reikia drauge.

Idealių žmonių nebūna. Idealių partnerių – taip pat. Problemas išspręsti įmanoma tik atsikračius iliuzijos apie idealius žmones ir idealius santykius.

Konfliktus santykiuose būtina traktuoti ne tik kaip būdą įveikti mūsų barjerus, o ir kaip būdą tapti artimesniais su greta esančiu žmogumi, kaip gilesnę pažintį su partneriu, kuri galiausiai atves į „pažintį” su pačiu savimi.

.