Įsimylėjimas – tai fantazija, kuri yra pagrįsta taip trokštamos tikrovės gabalėliais. Žvilgsniai, šypsenos, prisilietimai…

Tai labai panašu į vaikišką žaidimą. Skrajoti padebesiais, susikurti tobulą įvaizdį, ištirpti iliuzijose ir tuščiose viltyse. Galima pykti ant kito žmogaus, kai jis nepateisina tavo lūkesčių.

Galima dėti pastangas ir pasistengti pakeisti, perdaryti kitą žmogų taip, kad jis atitiktų tavo lūkesčiu ir poreikius, kad taptų tau patogus ir komfortiškas.

Arba galima pasinerti į tarpusavio priklausomybę ir paversti kitą žmogų savo gyvenimo centru, neatsiklausus jo sutikimo.

Ak, tas saldus, klastingas įsimylėjimas… Gerai, kad jis visada pasibaigia. Arba tikra meile, arba atšalimu, arba kančia.

Meilė yra tai, kas nutinka tarp dviejų žmonių, jeigu jiems pavyksta išaugti iš įsimylėjimo.

Ji užgimsta atpažinus, supratus ir priėmus vienas kitą po daugybės pakilimų ir nuosmukių, po daugelio drauge įveiktų kliūčių.

Meilė apima įsipareigojimą, abipusį pasitikėjimą ir pripažinimą. Tai – pagrindinis skirtumas tarp meilės ir įsimylėjimo.

Ji nėra tokia ryški ir kibirkščiuojanti kaip įsimylėjimas.

Tačiau jeigu meilė ateina – ji padaro gyvenimą šviesesnį, o sielą – tyresnę.

.