Kartą mus pakvietė į restoraną, švęsti jubiliejaus. Susirinko kokių 60 svečių – giminaičiai, draugai, jubiliato kolegos. Mes mažai ką iš jų pažinojome. Didelis ilgas stalas. Susėdame į mums nurodytas vietas. Susipažįstame su artimiausiais stalo kaimynais ir sėdinčiais priešais.
-Saulius. – ištiesiu ranką priešais mane sėdinčiam kokių 50 metų amžiaus vyriškiui.
-Jo vardas Markas. – atsako sėdinti greta jo moteris.
Vyriškis tylėdamas paspaudė man ranką.
-Ką gi, išgerkime už jubiliatą! – garsiai paskelbė kažkas kitame stalo gale.
Paimu butelį, papilstau man pakištas taureles. Tiesiu butelį link Marko taurelės, tasai džiugiai ištiesia ranką.
-Markas negeria. Jam gastritas. – griežtai ištaria moteris ir žvelgia į mus smerkiamu žvilgsniu.
Markas apsimeta, kad ištiesė ranką ne taurelės pasiimti, bet duonos. Akyse – liūdesys. Paima duonos.
-Padėk duoną į vietą. Tau aukštas cholesterinas. – sudraudžia moteris.
Markas tylėdamas padeda duoną atgal į vietą. Užmeta akį į laikrodį.
Atneša užkandžius ir salotas.
-Markai, šitos salotos su majonezu. Kas ten žino, kada jas pagamino. O tavo silpnas skrandis. Geriau suvalgyk agurką. – rūpinasi moteris ir padeda jam į tuščią lėkštę agurką. – Palik ramybėje pomidorus. Tau nuo jų alergija.
Sau pačiai moteris prisikrauna į lėkštę visų salotų po truputėlį, silkės ir farširuotų kiaušinių. Markas žiūri su pavydu, ryja seiles.
-Mano skrandis stiprus, tiesiog geležinis. – atsako moteris į nustebusius žvilgsnius. – Įpilkite man degtinės.
Markas triauškia agurką ir žvilgčioja į laikrodį. Tetulė valgo viską iš eilės ir maukia degtinę. Markas tyliai dūsauja.
Pertraukėlė. Išeiname į terasą, bendraujame. Kalbuosi su greta Marko sėdėjusiu vyruku apie kažkokį filmą.
-Jūs matėte šį filmą?. – kreipiuosi į Marką, kad įtraukčiau į pokalbį.
Markas jau žiojosi atsakyti, bet…
-Markas nematė šio filmo. Mes žiūrime serialą „Nuo meilės iki meilės”. Jau du metus. Vakar iki 547-os serijos prisikapstėme. Ir Markui labai patinka. – vėl už savo vyrą atsako tetulė.
Markas vėl tylėdamas žvilgtelėjo į žmoną, paskui – į laikrodį. Mes tuo tarpu pradėjome kalbėtis apie darbą.
-O Markas dabar nedirba. Patyrė traumą ir jau antrą savaitę sėdi namuose.
Atnešė karštą. Tetulė prisikrovė pilną lėkštę įvairiausių skanėstų.
-Markai, ši mėsa laba riebi. O tu dietos laikais. Ir padėk į vietą koka-kolą, nesveika.
-Juk nesveika? – pakartojo dar sykį, žvelgdamas jau į mus visus.
Aplinkui sėdintys žmonės, neiškentę, ėmė švelniai šaipytis iš keistos poros.
-Laisvę Markui! – šūktelėjo kažkas iš dešinės.
-Paleiskite Marką bent į tualetą. – paprašė dar kažkas.
-Parūkom? – pasiūlė vyrukas iš kairės.
-Markas nerūko, jam lėtinis bronchitas.
Markas vėl žvelgia į laikrodį. Žvelgia įdėmiai, neatsitraukdamas, ištisas 30 sekundžių.
-Viskas! – apsidžiaugia galiausiai. – Vyručiai, įpilkite man degtinės! O aš kol kas užgraušiu. – ir prisikrauna kalną salotų, mėsos, užsigeria koka-kola. – Tuojau pavalgysime ir eisime parūkyti!
Iš netikėtumo greta Marko sėdintis vyrukas net užspringo. Visi žvelgė į porą išpūtę akis, laukdami, kas dabar bus.
-Ką, jau aštuonios vakaro? Na, Markai, tu tikras šaunuolis. – šypsosi tetulė ir bučiuoja Markui į skruostą. – Valgyk, valgyk, saule mano!
Stalo kaimynai priblokšti, nesupranta, kas dedasi…
Jau terasoje, išėjus parūkyti, Markas mums papasakojo:
-Aš vakar jai kortomis pralošiau. Mes mėgstame iš norų žaisti. Jau 20 metų taip kvailiojame. Šį kartą aš pralošiau ir turėjau iki 8 vakaro tylėti ir sutikti su viskuo, ką ji pasakys. Bet čia dar nieko… Praeitą kartą pralošusi žmona nuėjo į bendradarbės vestuves nepasidažiusi, su puošnia suknia ir naminėmis šlepetėmis. Va ten tai buvo pasisekimas!
-Iš proto išsikraustyti galima… Kaip nuobodžiai aš gyvenu! – liūdnai atsiduso kažkoks vyrukas ir liūdnai nucimpino į salę iš terasos.
