Jei klausytume vien savo proto, niekada nebūtų nei meilės, nei santykių.
Tarp žmonių niekada neužsimegztų draugystė.
Mes niekada tam nesiryžtume, todėl, kad protas visada viską vertina racionaliai ir netgi ciniškai: „vyksta kažkas negero” arba „Ji mane paliks”, arba „Kartą jau nusvilau, ir dėl to…”
Kvailystė visa tai.
Taip galima visą gyvenimą tuščiais apsisukimais nugyventi.
Kiekvieną kartą, kai taip nutinka, reikia šokti nuo uolos ir užsiauginti sparnus, lekiant žemyn.
