Jeigu jus atstūmė

Iš pradžių, aišku, bus labai skaudu ir nemalonu. Kaip gi šitaip? Ėmė ir atstūmė tokį nuostabų žmogų, nepripažino, nepamilo? Tačiau taip jau nutinka. Ir žymiai dažniau nei norėtųsi.

Ir tuo momentu paskutinis dalykas apie kurį mes galvojame – kodėl, tiesą sakant, taip nutiko, kokia priežastis? Kokiu tikslu mums buvo duota šita situacija? Betgi ne, kur jau ten – tokiais momentais mes labai intensyviai savęs gailimės, galvodami, kokie esame vargšai ir nelaimingi, koks neteisingas pasaulis.

Ir visgi vertėtų stabtelėti minutėlei ir susimąstyti štai apie ką: o ką, jei pažvelgus į įvykį šiek tiek kitu kampu? O ką, jei priimti atstūmimo faktą visų pirma kaip rūpinimąsi jumis? Taip, suprantu, daugeliui tai skamba keistokai, bet kalbu aš absoliučiai rimtai.

Juk visiškai įmanomas dalykas, kad žmogus, kurio meilės taip norėjote, iš tikrųjų visai ne tas, kurio jums iš tikrųjų reikia. Visai gali būti, kad jis jums dar ir paslaugą padarė, neleidęs pajausti to skausmo ir nusivylimo, kurį galėjote patirti, jeigu tasai žmogus visgi būtų pradėjęs su jumis santykius.

O dar tasai žmogus galbūt būtų užėmęs ne savo vietą jūsų gyvenime, tą vietą, kuri priklauso jums skirtam žmogui, kuris išties jus mylėtų, vertintų ir visada norėtų būti greta. Ir štai jus atstūmęs žmogus atlaisvino šią vietą. Dėl to nereikia sielvartauti, jei ištiko meilė be atsako, nėra jokios prasmės toliau laužtis į užrakintas duris.

Patikėkite – viskas tik į gera. Praeis šiek tiek laiko ir pati tuo įsitikinsite.

Aš irgi tai ne iš karto supratau. Irgi pergyvenau dėl meilės be atsako. O paskui kažkuriuo momentu man paprasčiausiai įkyrėjo visos tos kančios ir aš pasakiau sau: “Pakaks. Su manimi viskas gerai. Viskas klostosi, kaip reikia. Ir netrukus sutiksiu savo žmogų, kuris, beje, irgi laukia susitikimo būtent su manimi”. Patikėjau tuo ir dėl to galėjau pagaliau nusiraminti, vėl pradėjau pasitikėti savimi ir savo puikia ateitimi.

Tiesiog gyvenau savo puikų gyvenimą ir galbūt nepatikėsite – visiškai atsitiktinai sutikau tą, kurio taip ilgai ieškojau ir kuris pats manęs ieškojo. Ir kažkodėl paaiškėjo, kad mums abiem iki šiol nesisekė sukurti su kuo nors išties tvirtų ir harmoningų santykių, o kai susitikome – op! – ir viskas gavosi.

Ir nepasakyčiau, kad viskas tarp mūsų buvo taip jau labai sklandu. Būta netgi momentų, kai, esu tuo tikra, jeigu santykius turėtume su kitais žmonėmis, o ne vienas su kitu, tai jau seniai būtume išsilakstę kas sau. Tačiau mums viskas baigėsi kitaip. Mudviejų noras būti kartu buvo pernelyg stiprus, kad prarastume kits kitą dėl kokių nors kvailysčių.

Ir jeigu atvirai, tai dabar net neįsivaizduoju kito žmogaus greta savęs. Nors ir suprantu, kad gyvenime visko pasitaiko, tačiau dabar man gera ir aš tikiu, kad viskas klostosi būtent taip, kaip turėjo susiklostyti, dėl ko jaučiu didžiulį dėkingumą.

Dėl to nereikia skubėti, nereikia pulti į neviltį, jei nesulaukėte atsako į savo jausmus, juk kartais taip smarkiai trokštami dalykai pasirodo esantys visai ne tuo, ko mums iš tikrųjų reikia.

Tai buvo tiesiog ne jūsų žmogus ir dėl to jus apsaugojo nuo santykių su tais, su kuriais nežinia, ko būtų daugiau – džiaugsmo ar sielvarto. Todėl mėgaukitės savo gyvenimu, tobulėkite kaip asmenybė, tikėkite geresne ateitimi, o svarbiausia – nesikiškite į Dangiškos Kanceliarijos planus. Ir jokiu būdu nepraraskite vilties. Žinokite, kad praeis šiek tiek laiko ir jūs būtinai susitiksite būtent tą sau artimą ir mylimą žmogų.

Kai mokinys pasiruošęs, tada pas jį ir ateina mokytojas. Tas pats ir su meile. Kai būsite jai iš tiesų pasiruošę, patikėkite, ji būtinai ateis į jūsų gyvenimą. Net neabejokite tuo. Aš savo kailiu tai patikrinau ir viską išjaučiau.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *