Perfekcionizmas dažnai atrodo patraukli savybė: „Esame reiklūs sau“, „Visada viską darome puikiai“, „Keliame aukštus standartus“, „Siekiame tik geriausio“, „Mažesniu nepasitenkinsime“. Tačiau ar tai tikrai tiesa?

Neretai perfekcionizmas būna tik kaukė, po kuria slepiasi visai kiti dalykai, iš tikrųjų neturintys nieko bendra su tuo, kas, mūsų manymu, yra vertinga ir naudinga

Perfekcionizmas ir aukšti standartai

Labai dažnai perfekcionizmas painiojamas su aukštais reikalavimais sau ir kitiems. Atrodo, kad perfekcionistas visada siekia geriausio rezultato ir dėl to tampa geresnis už kitus. Tačiau tiesa ta, kad perfekcionizmas reiškia ne aukštos kokybės siekį, o baimę padaryti ką nors „negerai“.

Užuot judėjęs progreso ir tobulėjimo link, perfekcionizmas dažniau veda į sąstingį: žmogus gali apskritai nieko nepradėti arba pasiduoti, nuleisti rankas pusiaukelėje, bijodamas, kad rezultatas nebus idealus.

Perfekcionizmas ir savigarba

Egzistuoja ir kitas stereotipas: perfekcionistai pasitiki savimi ir siekia idealo, nes laiko save vertais tik geriausio. Tačiau iš tiesų tai dažniau kyla iš vidinio nesaugumo jausmo ir pasmerkimo baimės.

Perfekcionizmas atsiranda ne iš „noriu būti geriausias“ (kas savaime taip pat nėra labai gerai, nes tai neįmanoma), o iš „jei padarysiu klaidą, nebūsiu įvertintas“. Tai gynybos mechanizmas, pagrįstas kritikos ir atstūmimo baime.

Perfekcionizmas ir sėkmė

Sėkmė – tai konkrečių tikslų pasiekimas ir gebėjimas judėti į priekį, net jei klaidos neišvengiamos. Kita vertus, perfekcionizmas dažnai kelia nepasiekiamus tikslus arba verčia nuolat grįžti prie to paties, be galo stengiantis jį tobulinti.

Dėl to žmogus neįvykdo projektų, per daug laiko skiria smulkmenoms ir gali jaustis žlugęs, net jei objektyviai daro daug ir gerai.

Perfekcionizmas nėra susijęs su aukštais standartais ar sėkme. Tai yra klaidų baimė ir noras išvengti bet kokio netobulumo. Iš esmės perfekcionizmas yra ne kas kita, kaip vilkinimo forma. Todėl darbas su juo yra ne tik elgsenos keitimas, bet ir pagrindinių baimių suvokimas. Svarbiausia – pripažinti šias baimes.

Jei dar negalite sutikti, kad perfekcionizmas yra kaukė, slepianti jūsų baimes (kas visai natūralu, nes tai padarytų jus žmogišku, gyvu ir netobulu), tai vien jau pripažinimas, kad tobulybės siekimas yra spąstai, gali padėti jums judėti į priekį ir gyventi laisviau.

Jei „tobulybės siekis“ yra spąstai, tai kokios dar galimybės lieka? Jūs galite bandyti viską daryti netobulai, bet gerai, kaip išeina, ir pažiūrėti, kas nutiks.

Ir, žinoma, nereikėtų ignoruoti paprasto žmogiško „gero“, nes būtent iš daugelio „gerų“ žingsnių susidaro kelias į reikšmingus pasiekimus. Kartais tiesiog padaryti gerai yra daugiau nei pakankamai. Ypač jei prisimename, kad „geriausias“ dažnai tampa „gero“ priešu.