Vienas dažniausiai besikartojančių motyvų iš mano vaikystės knygelių iliustracijų: lovoje gulintis vaikas ir mama arba močiutė su atversta knyga ant kelių. Tai buvo jau ne mano kartos realijos – kitados vaikams prieš miegą skaitydavo pasakas ar šiaip įdomias knygeles. Dabar vaikams vietoje pasakos geriausiu atveju parodys filmuką.
O juk skaitymas prie lovos – ne šiaip primityvus filmuko analogas, mažyliui tai kur kas daugiau ir svarbiau. Daug mamų, pabandžiusių išmokyti vaiką skaityti, skundžiasi, kad jis visiškai tuo nesidomi. Apie tai kalba ir pirmaklasių tėvai. Bėda ne ta, kad vaiko nedomina mokymasis, o ta, kad jo nedomina skaitymo procesas. Kitaip sakant, vaikai neturi motyvacijos.
Kodėl? Todėl, kad vaikas neįprato patirti malonumo iš skaitymo. Kalbu, žinoma, ne apie tai, kad pačiam malonu/nemalonu skaityti, o apie tai, kad knygų apskritai nėra tarp jo svarbiausių pramogų. Tai dažniausiai susiję su faktu, kad patys tėvai nemėgsta skaityti jam knygučių, daro tai be malonumo, vargais negalais suradę 10 minučių laisvo laiko, ar tiesiog pakeičia knygas filmukais – ugdančiais ar nelabai.
Kartais tai susiję ne su tėvais, o su vaiko judrumu, šitą problemą galima išspręsti teisingai parinkus laiką skaitymui.
Tikriausiai jau supratote, kad tas laikas – vakaras, prieš miegą. Kai mažylis, jau nurimęs, pavargęs, guli lovoje, o jūs, užbaigę dienos darbus, kurių pakanka ir per išeigines, prisėdate šalia, drauge išsirenkate vaikišką knygutę ir 20-30 minučių skiriate skaitymui ir vienas kitam.
Tai ir yra antroji, labai svarbi skaitymo nauda.
Mūsų duomenimis artimieji praleidžia nedaug laiko vienas su kitu, mažai bendrauja, beveik visada daro tai paskubomis, atsainiai, ar tik per šventes. Vaikai tarsi atskiriami nuo tėvų, nusilpsta emocinis ryšys. Tėvai pavirsta žmonėmis, kurie ryte vaiką skubiai žadina, maitina, aprengia, veda į darželį ar mokyklą arba pasodina priešais televizorių, paskui parveda iš darželio/mokyklos, vėl maitina, paskelbia, ką reikia daryti ir kas uždrausta, o vakare nuveja į lovą.
Ką daryti? Mūsų gyvenimo sąlygos tokios, kad negalime mesti darbo ar kitų svarbių reikalų, kad pasimėgautume bendravimu su mažyliu.
Yra vienas labai paprastas ir praktiškai pastangų nereikalaujantis būdas palaikyti ir stiprinti ryšį su vaiku.
Ryte, žadinant vaiką, sakyti „Labas rytas” (dvi sekundės, kurios nieko nepakeis, išskyrus tai, kad vaikas pajaus jūsų dėmesį), pabučiuoti ar paglostyti galvą, atsisveikinant prieš kasdieninį išsiskyrimą. O vakare surasti pusvalandį paskaityti knygutei prieš miegą.
Vakaro ramybė, geranoriška atmosfera, bendras užsiėmimas pavirsta kasdieniniu ritualu ir stipriai jus susieja artimų žmonių saitais, kai galima be žodžių ir dovanų parodyti mažajam savo meilę.
Be to, netgi pramoginės knygos, perskaitytos tokioje jaukioje atmosferoje ir dėl to sukeliančios stiprias, gilias emocijas, įneša žymiai didesnį indėlį į vaiko ugdymą, akiračio plėtimą, vaizduotės stimuliavimą ir, pagaliau, susidomėjimą pačiu mokymosi procesu, negu bet koks ugdantis filmukas ar mokomoji programa. Didesnį gyvo bendravimo efektyvumą (o toks skaitymas – būtent bendravimo su vaiku forma) jau įrodė ir mokslininkai, atlikę nemažai stebėjimų ir eksperimentų.
Svarbiausia – nedarykite to mechaniškai, automatiškai. Skaitykite vaikui dėl to, kad mylite jį, o ne dėl to, kad „taip reikia”. Vaikai tai puikiai jaučia, patikėkite.