Pasaulyje yra milijonai moterų su užgesusiomis akimis, kuriose nebeliko buvusio spindesio. Paklausus, kas atsitiko, paaiškės, kad jos nusivylė vyrais. Jos taip ir sako: „Kai užmezgiau šiuos santykius, buvau be galo laiminga, o dabar esu nusivylusi”. Kai tuo tarpu kitos tiesiog gyvena santuokoje ir niekada apie tokius dalykus negalvoja.
Nuo ko priklauso moters laimė – nuo jos pačios ar nuo jos pasirinkto vyro?
Jei prisiminsime pasakas, kuriose sukoncentruota tūkstančius metų kaupta išmintis ir patirtis, jose visada yra du moteriški tipai, kuriuos galima sutikti gyvenime: Gerda iš „Sniego karalienės” ir princesės, kuriomis knibžda visų tautų pasakos. Princesių vaidmuo toks: niūniuoti daineles apie gražius princus, lesinti paukščius prie lango, sukinėtis prieš veidrodį ir reguliariai atskiesti visas šias veiklas romantiškais atodūsiais.
Pasakose, žinoma, galiausiai išlošia visi – Gerda per miškus ir kalnus galiausiai pasiekia tikslą ir išgelbėja Kajų. Princesės gauna už savo meilės svajas atlygi princo ant balto žirgo pavidalu. Nors, tiesa, pasitaiko, kad atjoja kažkoks keistas, nelabai jai tinkantis princas, tačiau čia jau visai kita tema.
Gyvenime viskas klostosi kitaip, tačiau mes ir toliau maitiname mažas mergaites saldžiomis pasakomis apie princus. Todėl jos užauga gražuolėmis, kurios vietoje princo ant balto žirgo gauna katiną ant sofos ir nykų, vienišą gyvenimą.
O viskas dėl to, kad pasaulis pasikeitė, kad jis jau kitoks. Visuotinis negatyvumo spaudimas žmonių psichikai lėmė tai, kad laimė dabar štai taip savaime jau neateina. Ją reikia susikurti savo pastangomis, o paskui dar ir išlaikyti, išsaugoti.
Viskas, kas bloga, nutinka lengvai, savaime, o štai kad sulauktume kažko gero, tenka smarkiai padirbėti. Pasyvus moters vaidmuo ir jos lūkesčiai, kad vyras atliks žygdarbį po žygdarbio – šita schema jau seniai nebeveikia.
Kodėl moterys susižavi, susitikusios vyrą? Taip įvyksta todėl, kad vyras atitiktų jūsų romantiškas svajones, moteriai būtina padaryti jį princu ir įtikinti save, kad štai ji – mano didžioji meilė. Pagaliau sulaukiau.
Pasakiškas vaizdinys, kuris gyvena moters galvoje, dirbtinai suderinamas su realiu žmogumi, tarytum „užmaunamas” ant to žmogaus. Ir toliau santykius moteris kuria jau ne su realiu gyvu žmogumi, o su to žmogaus ir savo pasakiškų fantazijų hibridu.
Vyras visu savo elgesiu signalizuoja: „Ei, alio, pasižiūrėk į mane, aš ne toks, kokiu tu mane laikai, viskas yra kur kas paprasčiau ir proziškiau! Tačiau aš juk ir šiaip, be tavo išsigalvojimų esu pakankamai šaunus vyrukas”. O moteris šį signalą suvokia kaip: „Jis, žinoma, nėra tas idealas, apie kurį svajojau, bet jei kažką pakoreguosiu, jei perauklėsiu, kai ką perdarysiu, štai čia – atpjausiu, o čia – prilipdysiu, gali gautis visai pakenčiamas variantas”.
Pripažinkite, mielos moterys, kad daugelis iš mūsų išgyveno šį aktyvių bandymų perdaryti vyrą, naudojantis jo meile ir prisirišimu, etapą. Dauguma mūsų išties stengėmės pašalinti jo trūkumus ir įdiegti jam naujas savybes „kaip pas tėtį” ar „kaip viskas turi būti iš tikrųjų”
Šito padaryti dar nė vienai nepavyko. O jeigu pavyktų, moteris vis tiek nusiviltų rezultatu.
Jeigu vyras ištveria šitą ant jo užgriuvusį moteriškų manipuliacijų ir neigiamų emocijų pragarą ir išlieka savimi, moteris nusivilia. Jis – ne tas ir ne toks, apie ką ji svajojo. Jis neatitinka to paveikslo, kurį ji pati sau susifantazavo.
Jis ne iš pasakos, kur, tiesą sakant, princesė niekam nėra nieko skolinga ir niekam nieko neprivalo, tik pasyviai laukia, kada kažkas ateis ir padarys ją laiminga.
O princas privalo viską ir visiems – nudobti drakoną, susikauti su piktuoju burtininku, surasti nesuskaičiuojamus lobius, pakeliui išgelbstint ištisą kaimenę antraeilių personažų ir t.t.
Moteris supranta, kad po visų savo pastangų ji susikūrė sau eilinį, paprastą vyriškį, kuris myli ir nori būti kartu, ir kad tai – pagrindinis, o kartais ir vienintelis jo vyriškas privalumas.
Jei nepalūš visų tų perdarymų ir perauklėjimų proceso metu, moteris nusivils. Jeigu jis stengsis būti lankstus ir mėgins jai įtikti, jį apskritai ims laikyti apgailėtinu, po padu sėdinčiu skuduru ir moteris vėlgi nusivils.
Beje, šiame etape moteris taip pat pasirodys prieš vyrą pačiu bjauriausiu pavidalu ir jį nuvils. Ji jam dabar atrodo gudria, manipuliuojančia, kaprizinga. Ir jis, savo ruožtu, taip pat ja nusivilia.
Dėl to šį „perdarymo” ir „perauklėjimo” etapą geriau skirti mylimo žmogaus, jo bruožų ir savybių pažinimui ir pripažinimui.
Jei apskritai visiškai patrauklus ir patikimas vyras nemėgsta dovanoti gėlių, nesupranta, kam jos reikalingos, juk jos jau rytoj nuvys, jei puokštes vadina „blizgučiuose įpakuota žole”, tai kodėl jam neleidus pakeisti tų nelemtų gėlių kokia nors kitokia dovana, kuri dovanojama ne iš pareigos, o iš visos širdies?
Kad nenusiviltumėte, nereikia prisigalvoti lūkesčių ir problemų, ypač savo fantazijomis apie tai, koks turėtų būti idealus vyras.
