Stabilūs santykiai nuobodūs, man reikia aštrių pojūčių, aistros, ryškių emocijų, netikėtų posūkių, noriu jausti vyro jėgą. Pažįstama?

Dažnai girdžiu panašius pasakymus. Tik neaišku kodėl uždarumas, ignoravimas, gniuždymas prilyginami jėgai.

Moterys santykiuose, pagrįstuose emocinėmis sūpuoklėmis, įžvelgia kažką pažįstamo, patrauklaus. Šioms moterims kančia, skausmas, jauduliai, nuolatiniai pergyvenimai, kankynė = didelė meilė.

O iš tiesų tai tiesiog sąvokų painiojimas. Moteris painioja sąvokas: meilę – su skausmu, kančia, rūpestį – su kontrole, smurtu, jėgą – su ryšių nutraukimu, ignoravimu, gniuždymu.

Moteris, kuri sutinka ar netgi siekia tokių santykių, tiesiog nežino, kad gali būti kitaip, ir tada šilti santykiai praranda vertę, norisi iš jų pabėgti, nepalieka jausmas ir laukimas, kad yra kažkas ne taip.

Atsiranda jausmas, kad aš tiesiog nepakenčiu gerų santykių, santykių su savimi kaip su asmenybe, susidomėjimo savo troškimais ir poreikiais.

Geri santykiai gali būti suvokiami labai skausmingi. Jei viskas ilgą laiką klostosi gerai, moteris gali pradėti nesąmoningai norėti viską sugadinti, suardyti santykius, išprovokuoti skandalą dėl visiškų niekų.

Kodėl taip atsitinka?

Santykiai, kurie kelia skausmą, tačiau yra pagardinti retomis maloniomis akimirkomis, tokiai moteriai yra iš vaikystės įprasti, pažįstami. O šilti, stabilūs santykiai, atviras dialogas gąsdina, kelia nerimą, atsiranda daug įtampos ir neaišku, ką dabar daryti.

Geras elgesys su ja sukelia daug gėdos, kaltės, kadangi ši moteris yra pasąmoningai įsitikinusi, jog nėra verta gero požiūrio į save, kad su ja kažkas ne taip. Kaip taisyklė, gėdą yra gana sunku suvokti, kadangi susiliesti su ja yra labai nemalonu, skausminga.

Juk teks pripažinti, kad aš pati elgiuosi su savimi bjauriai, laikau save neverta. O kur aš to išmokau?

Baisu pažvelgti į šitą tiesą. Be to, paaiškėja, kad moteris įklimpo į žaidimus, kerštą, manipuliacijas, neturi tiesioginio bendravimo įgūdžių, nemoka rodyti meilės, priimti meilės, gerai elgtis su savimi ir kitais. Dažnai net nesupranta savo norų, poreikių, interesų. Viskas aplink – vien drama, įprotis blaškytis, kai reikia kažką pasirinkti, viskas aplinkui kančia – tai tampa normaliu ir netgi teisingu, pageidautinu gyvenimo stiliumi.

Tai gal jau užteks taip bjauriai elgtis su savimi? Gal bjaurus elgesys su savimi – tai vis dėlto nėra norma?

Daugelis atsakys: „Aš manau, kad pakankamai gerai elgiuosi su savimi“.

O kodėl tuomet renkatės santykius, kuriuose save griaunate? Kuriuose kenčiate ir patiriate skausmą?

Daugelis atsakys: „Manau, kad esu verta meilės“.

Bet ar mokate ją priimti? Kaip reaguojate, kai jums sako komplimentus, šiltus žodžius, kai padaro kažką gero? Kaip reaguoja jūsų kūnas, kokios emocijos kyla? Priimate tai su dėkingumu ir sutinkate, ar norisi numoti į visa tai ranka?

Sunkiausia yra prisipažinti: „Aš manau, kad esu neverta, blogai elgiuosi su savimi, man pasidarė įprasta, kai su manimi elgiasi blogai, todėl renkuosi santykius, kuriuose man skauda, kuriuose kenčiu ir nesijaučiu mylima.

Aš netikiu, kad mane galima mylėti, todėl renkuosi partnerį, kuris patvirtins tokią mano išvadą. Taip, aš turiu vilties, kad galėsiu atitirpdyti jo šaltą širdį, kad jis pasikeis vardan manęs. Ir būtent mano viltis ir lūkesčiai, kad viskas pasikeis, neleidžia man ištrūkti iš griaunančių santykių“.

Gera žinia: visa tai pripažinti – nereiškia sutikti su tuo, kad „aš esu bloga ir manęs negalima mylėti“. Tai tik suvokimas, kad aš pripratau tuo tikėti.

Galbūt kažkada kažkas mane tuo įtikino arba gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, kad aš pati padariau tokią išvadą.

Vaikui lengviau priimti, kad „aš blogas, kažkoks kitoks, todėl manęs nemyli/blogai elgiasi“, nei suvokti, kad „aš esu pavojuje, kadangi suaugusieji, nuo kurių priklauso mano išgyvenimas, gerovė, nemyli/taiko psichologinį (kritiką, nuvertinimą, ignoravimą, gėdinimą, pažeminimą, bauginimą) ir fizinį smurtą“.

Išmokite pastebėti, kaip kritikuojate save, ką būtent sau sakote šiais momentais, ką jaučiate. Į kieno balsą tai panašu, kas taip su jumis kalbėdavo, kur išmokote taip elgtis su savimi?

Vidinis kritikas – tai visada kažkas išorinio, kas laikui bėgant tapo vidiniu (introjektas). Tai reiškia, kad jūs elgiatės su savimi taip, kaip su jumis elgėsi jums svarbūs žmonės. Ar tai jums tinka dabar, šiuo konkrečiu gyvenimo laikotarpiu?

Grįžkime prie santykių. Stabilūs, šilti santykiai, kuriuose jaučiatės svarbūs, kur leidžiate sau būti savimi, atsipalaiduoti, santykiai, kuriuose jaučiatės saugūs – sveiki.

Ar jie bus nuobodūs, priklauso nuo to, kiek patys sugebėsite įnešti įvairovės į savo asmeninį gyvenimą, kartu įgyti naujos patirties ir ryškių emocijų, jau visiškai kitokios kokybės.

.