Kai vaikams neleidžiama būti vaikais

Tėvai tai daro ne iš piktumo, jie tiesiog nori, kad vaikas elgtųsi ramiai, nesukeldamas jiems, tėvams, nepatogumų. Būtent iš čia kyla visi tie nuolatiniai ir nesibaigiantys: netriukšmauk, nebėgiok, neskubėk, neverk, nesijuok pernelyg garsiai. Trumpiau tariant, kur bepažvelgsi – nieko negalima, absoliučiai nieko, kas taip būdinga vaikui! Argi tai sąžininga?

Pasipiktinusioms mamoms ir tėčiams iškart atsakau: taip, taip, jūs teisūs, disciplina ir elgesio taisyklės – labai svarbūs dalykai. Tačiau būtina nusibrėžti ribą tarp normalių ir negatyvių vaikystės apraiškų.

Jei pasakysite sau „stop“ ir tiesiog kurį laiką stebėsite, kaip vaikas žaidžia, pamatysite, kad jis nedaro nieko baisaus ir nepriimtino – žaidžia, juokiasi, šūkalioja, bėgioja. Tegyvuoja impulsyvumas!

O mūsų užduotis – pasirūpinti, pavyzdžiui, kad žaisdamas jis neišbėgtų į automobiliais užtvindytą gatvę. Mes žiūrime, kad taip neatsitiktų, mes aiškiname, kodėl negalima to daryti. Mes negąsdiname, kad „tave gali sutraiškyti mašina“, nedraudžiame bėgioti, tiesiog paaiškiname ir kalbamės.

Na, o jeigu nuolat drausime vaikui reikšti aktyvumą, jausmus, nuomonę, tai galiausiai viskas baigsis pakankamai liūdnai – mažasis žmogus nuo vaikystės išmoks nejausti, neišreikšti savęs, nesiimti iniciatyvos. Augdamas ir bręsdamas, jis gana pakenčiamai įvaldo šiuos įgūdžius ir keliauja tiesiai į depresiją, neurozę, emocinio pobūdžio sutrikimus, psichosomatines problemas ir t.t.

Tačiau baisiausia yra tai, kad anksčiau ar vėliau vaikas iš tiesų nustos jausti bet kokius jausmus arba net nežinos, kaip pavadinti tą jausmą, kuris jį šiuo metu apėmė. Nes jo vaikystės patirtis bylos, jog jausti negalima, jausti – reiškia tėvų rūstybę, vadinasi, psichologinį skausmą. Tačiau tada pakeisti situacijos jis negalėjo, kadangi jį nuolat bombardavo visais tais „tau dar per anksti“, „neverkšlenk“, „liaukis bėgioti ir paklausyk, ką sakau“ ir daug kitų dalykų iš to paties repertuaro.

Suprantama, kad tėvai, draudžiantys reikšti rodyti savo aktyvumą, patys yra giliai traumuoti žmonės, nesugebantys priimti savo vaikų, todėl „auklėjimo“ procese tiesiog dalijasi savo neurozėmis su jaunąja karta. Tačiau vaikui nuo tokios diagnozės geriau nepasidaro. Todėl tėvams efektyviausia būtų pradėti dirbti su savimi, su savo tėvo/mamos kompetencija, savo sąmoningumu. Kiekvienas iš tėvų, su atitinkama pagalba, gali suvokti savo problemą, kuri tampa vaiko gniuždymo priežastimi.

Pažiūrėkite į vaikus, kurių tėvai jų negniuždo. Kokie spontaniški, nuoširdūs, natūralūs, atviri yra šie mažyliai. Mes, kaip tėvai, galime parodyti žymiai daugiau išminties, jei sugebėsime… pasimokyti iš savo vaikų.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *