Vienas talentingiausių ir labiausiai išsimokslinusių mano klientų taip pat buvo ir mažiausiai pasitikintis savimi. Jis pradėjo studijas pasitikėdamas savimi, tačiau kelis kartus „nudegė“ ir ambicijos ilgainiui užgeso. Galvą užplūdo mintys „negaliu to padaryti“, taigi jo laukė nesėkminga santuoka ir darbai. Galiausiai vos tik gyvenimas atnešdavo nesėkmę, jis jausdavosi visiškai sutriuškintas. Kai su juo susipažinau, jis buvo įpusėjęs ketvirtąją dešimtį, žinojo apie savo pralaimėtojo mąstymą, bet negalėjo jo pakeisti.
Mums dirbant kartu jis suprato, kaip maitino savo bejėgiškumo jausmą, ir šis suvokimas padėjo jam išropoti iš emocinės duobės.
Apgailėdavome jo nesėkmes. Nusivylimas gali būti nemalonus, tačiau tai – vertingas korekcinis grįžtamasis ryšys: jei atstūmė partneris, vertėtų pasitikrinti savo elgesį; jei jus atleidžia dėl nepaklusnumo, galbūt kaltas ne vadovas. Tačiau nusivylimas yra viena, o sprendimas pasiduoti nelaimės akivaizdoje – visai kas kita.
Kodėl dauguma žmonių tiesiog nuleidžia rankas susidūrę su dideliais tikslais ir didžiulėmis problemomis? Kaip mes įgyjame šį polinkį jaustis beviltišku ištikus karjeros nesėkmei ar bandant atsigauti po išsiskyrimo?
Faktas, kad sudėtingos situacijos reikalauja kitokio požiūrio. Kai ant kortos pastatyti svarbūs dalykai – pavyzdžiui, kai siekiame valdžios, statuso, meilės – dažnai apibrėžiame problemą kaip binarinį pasirinkimą, nes dažniausiai žmonijos istorijoje svarbių dalykų laikas ir galimybės buvo griežtai apribotos.
Ar man eiti ir kautis dėl to biuro? Ar rizikuoti santykiais išsakant poreikį įsipareigoti? Ar nieko nedaryti bei pasyviai laukti, kas bus?
Svarbiuose ir rizikinguose dalykuose prisitaikome prie paprastos euristikos: kovok arba ne. Arba pasineriame visa širdimi, arba jaučiamės nugalėti ir nuginkluoti. Ši euristika taip pat sako: „Jei renkuosi kovoti, turiu nugalėti“. Bejėgiškumas ateina iš minties, kad reikia nugalėti bet kokia kaina, be to, kad niekad nėra garantijos dėl pozityvios pabaigos, rašoma „Psychology Today“.
Toks „turiu-laimėti“ požiūris gali supančioti žmogų. Metamės link tikslo su „viskas arba nieko“ imperatyvu tik tam, kad pajustume visa apimantį pralaimėjimo jausmą, atsirandantį supratus, kad mes negauname visko, ką, kaip manėme, turime gauti. Šis paradoksas paaiškina, kodėl žmonės dažnai nustoja siekti to, ko jie labiausiai trokšta.
Kodėl pasijuntame bejėgiai?
Praeityje pralaimėti mūšį reiškė sumokėti labai brangiai – gal net pačia gyvybe. Mūsų protėviai, kurie kentė bejėgiškumo jausmą, nusileisdami netgi tada, kai nenorėjo, vis dėlto išlikdavo, išgyvendavo ar susirasdavo kitą partnerį. Galima pasakyti, kad genetiškai net naudinga kartais skatinti bejėgiškumo jausmą: žmogus, kuris yra gyvas, bet jaučiasi apgailėtinai, vis dar dalyvauja žaidime, kad ir koks sutriuškintas jaustųsi.
Leonas Slomanas ir Paulas Gilbertas, knygos apie evoliucinius depresijos pamatus „Subordination and Defeat“ bendraautoriai, į bejėgiškumą žiūri kaip į „nevalingą pralaimėjimo strategiją“, kuri leidžia individams išvengti sužeidimo ar mirties ir taip pat išlaiko nepažeistą socialinę tvarką.
Pralaimėjimo jausmai gali būti sukelti automatiškai, nepriklausomai nuo to, ar norime šių jausmų, ar ne. Kartais jausmai yra prisitaikantys, pavyzdžiui, baimė ar dvejojimas priverčia mus aiškiai pasverti savo galimybes ir padaryti reikiamą žingsnį. Tačiau pasyvumas ir baimė gali užkirsti kelią mums imtis bet kokio veiksmo.
Šiais laikais bejėgiškumo jausmas yra atšipęs įrankis, mažiau reikalingas išgyvenimui nei buvo anksčiau, nes mūsų galimybės yra kur kas didesnės: mūsų laukia kur kas daugiau meilės ar karjeros galimybių nei kada nors turėjo mūsų protėviai.
Vis dėlto mes vis dar nešiojamės savyje šį lengvo pažeidžiamumo jausmą, kai manome, jog laimėti mums svarbu. Tokiais atvejais mažiausias nusivylimas gali sukelti mūsų norą pasiduoti: lengviau atsitolinti nuo tikslo, nei susidoroti su visomis kliūtimis. Kai jaučiamės nugalėti, galime įtikinti save, kad giliai širdyje nenusipelnome ar net nenorime sėkmės, arba negalime jos pasiekti.
Visa esmė – pasiduoti tam tikruose mūšiuose, bet ne visiškai kapituliuoti. Bejėgiškumas būna globalus. Tačiau jei išsaugosime ryžtą priimdami laikinas nesėkmes, garantuosime sau ateities sėkmę.
Bejėgiškumas leidžia mums vengti atsakomybės už savo pasirinkimus ir nusivylimus, kuriuos patiriame. Kaltiname aplinkybes, likimą ar kitus žmones, ieškome sau pasiteisinimų. Tačiau niekur neparašyta, kad viskas turi būti lengva arba kad kiti yra mūsų sunkumų priežastis. Atsisakymas kapituliuoti ir jaustis bejėgiam leidžia mums įvykdyti tikslus, kuriuos sau esame nusibrėžę – ir mes mobilizuojame pozityvią energiją, žinomą kaip ambicijos.
Patarimai, kaip išmokti pralaimėti mūšį, bet ne karą
• Susidarykite sąrašą: jei tikslas atrodo nepasiekiamas, pirmiausia apibūdinkite jį sau taip objektyviai, kaip tik įmanoma. Surašykite jo privalumus ir trūkumus.
• Neglobalizuokite: nepriimkite jokio pralaimėjimo pernelyg rimtai. Iš to ir atsiranda bejėgiškumo jausmas.
• Pažinkite savo jausmus: priimkite savo nevalingą „viskas arba nieko“ strategiją kaip evoliucijos palikimą – bet nepasiduokite jai.
• Priimkite iššūkį: į nusivylimą pažvelkite kaip į būdą tapti stipresniam. Jis neturi jūsų palaužti.
• Žvelkite į perspektyvą: pralaimėjimai paprastai būna laikini, jų poveikis – trumpalaikis. Mūšis dar nėra karas.
