Kasdien skaitau dešimtis laiškų, kuriuose žmonės pasakoja apie savo problemas asmeniniame gyvenime, poroje, šeimoje. Kartais tai būna klaikus košmaras su muštynėmis, melagingais skundais, išdaužtais langais, įvairiomis vienas kitam krečiamomis šunybėmis ir pan. O kartais žmonės įsivelia į rimtą konfliktą dėl visiškų smulkmenų, į kurias iš principo nereikėtų kreipti dėmesio.
Ką tik perskaičiau tokią istoriją – pora gyveno kartu du metus, su jais viskas normalu, tačiau vyrą labai erzina, kad moteris sėdėdama lovoje nagų dilde tvarkosi nagus. O žmona nenori kraustytis su visu savo kosmetikos ūkiu prie stalo. Ginčai tęsiasi nuo pat pirmos bendro gyvenimo dienos. Visa kita, pasikartosiu, kuo puikiausia, viskas vienas kitame tinka: išsiaiškinau tai per atskirus pokalbius.
Kita šeima: kartu gyvena šešerius metus, yra vaikas. Moterį piktina, kad vyras mėgsta ne pjaustyti duoną, o atlaužti ją nuo kepaliuko. Ją erzina likęs nelygus kraštas. O ypatingai ją piktina tai, kad trejų metų sūnus kopijuoja tėtį.
Vakar perskaičiau ilgą istoriją, kur pagrindine nesantaikos priežastimi pasitarnavo tai, kad žmona, pasibaigus muilui, prilipdo šį likusį mažą plokščią gabalėlį prie naujo gabalo. Kartais jie nesutampa savo spalva: pavyzdžiui, „senas” muilas buvo tualetinis (baltas), o naujas – iš spygliuočių (žalias). Vyrą siutina šis prilipdytas gabalėlis ir ypač – skirtingos spalvos
O toliau viskas klostosi standartiškai: viena pusė reiškia pretenzijas, antroji – ginasi, pirmoji šią gynybą suvokia kaip nepagarbą, tyčinę konfrontaciją. Ir pati pajunta priešiškumą antrajai pusei, ima traktuoti vyrą/žmoną kaip priešininką. Abipusio pasipiktinimo, priešiškumo, nepasitenkinimo kamuolys auga, didėja, visa tai dar labiau paaštrina chronišką konfrontaciją ir viskas galiausiai baigiasi skyrybomis, abipuse neapykanta, turto dalijimu, vaikų šantažu ir kitu pradžioje aprašytu košmaru.
Esu atlikęs įdomų eksperimentą. Klausinėjau šeimą turinčių vyrų ir moterų, ar jie pasirengę išsiskirti dėl čia aprašytų priežasčių. Kažkas panašaus į „Įsivaizduokite, kad jūsų vyras/žmona laužo duoną nuo kepaliuko. Ar dėl to išsiskirtumėte”? Visi, absoliučiai visi, nustebę atsako „Žinoma ne, jūs ką???!!! Skirtis dėl tokių kvailysčių?! Tegu sau laužo, negi gaila!?” Tarsi būčiau paklausęs visiškos nesąmonės. „Ar valgysite supuvusius obuolius?”, „ar sutiktumėte gyventi ant medžio?” Kiti supranta, kad ir patys nėra tobuli: „Jis laužo duoną, o aš maudydamasi po dušu dainuoju, nors visiškai neturiu muzikinės klausos, taip kad mes atsiskaitę”. „Kosminio masto” problema iškart pavirsta komiška smulkmena.
O realybėje matome, kaip žmonės dėl šių smulkmenų pasirengę paaukoti šeimas, artimuosius, vaikus, savo laimę, ramybę.
Pakui mums trise teks ilgai ir sunkiai dirbti konsultacijoje. Išnarplioti šį milžinišką, didesnį už kalną, tarpusavio nuoskaudų raizginį. Kuris prasidėjo nuo atlaužto duonos gabaliuko ar ne vietoje padėto šampūno buteliuko.
Liūdna!
