Kartais vaikai tampa priešais vienas kitam dėl tėvų kaltės – kai neatsargiais žodžiais ar neapgalvotais poelgiais patys juos supjudome tarpusavyje. Kaip savo rankomis sugriauti gerus santykius šeimoje, priversti vaikus tapti aršiausiais priešais? Paskaitykite šiuos patarimus, kurie pavers ramų ir jaukų šeimos uostą miniatiūriniu pragaru.
Kaip galima dažniau lyginkite vaikus tarpusavyje. „Sesutė tokia graži, tai ne tu – tikra pragaro išpera!”, „Kodėl jis išmoko taisyklę per kelias sekundes, o tu toks bukagalvis?” Dar galima sulyginti suvalgytos manų košės kiekį arba naujų dantukų dygimo greitį, kad tik būtų noro lyginti. Gamta juk klonuoja identiškas vaikų kopijas, o individualūs skirtumai, asmeniniai polinkiai ir gabumai – visa tai kvailystės neišmanėliams.
Raginkite varžytis. „Kas pirmas išspręs uždavinį, gaus saldainį”, „Kas greičiau apsirengs – pavėžinsiu ant priekinės sėdynės”… Ir dar tūkstančiai būdų priversti vaikus šokti pagal mūsų dūdelę ir pajausti neapykantą broliams bei seserims. Teisingai, kam burti iš vaikų darnią komandą, kurioje bus vienas už visus ir visi už vieną? Kur kas linksmiau stebėti nesiliaujančias peštynes ir muštynes, nuoskaudas ir kerštavimą.
Drauskite išlieti susikaupusį negatyvą. „Liaukis pykti ant brolio, pastatysiu į kampą!”, „Kad daugiau tokių žodžių negirdėčiau!” Tartum patys mes niekada nebuvome susierzinę, nebauginome diržu, neišliedavome, kas susikaupė. O juk tai normalu – leisti vaikams išleisti garą, žodžiais išreikšti negatyvius jausmus ar nesutarimus – be peštynių ir isterijų. Slopinamos emocijos galiausiai nusėda viduje ilgiems metams, prasideda problemos su sveikata ar saviraiška. Vaikai irgi turi teisę išsikalbėti.
Atskirkite jaunesnių ir vyresnių pareigas. „Čia tavo kaltė, tu jau didelis, turėjai neleisti, kad taip nutiktų”, „Nusileisk sesutei, ji juk jaunesnė” Tokie reikalavimai dažnai nusirita iki visiško marazmo, net jei amžiaus skirtumas tarp dvynių siekia 10 minučių. Tėvams nereikėtų pamiršti, kad vyresnis vaikas irgi mažas, ir ne mažiau už jaunesnį jam reikia meilės ir švelnumo. Nedalinkite privilegijų vieniems, neatimkite jų iš kitų, kitaip broliai/seserys labai greitai ims jausti vieni kitiems neapykantą.
Užrašykite vaikus į būrelius, nepaisydami jų norų. „Šis sūnus – labai subtilus berniukas, vadinasi, atiduosime jį į muzikos mokyklą. O šitas nutrūktgalvis tegu gainioja kamuolį kieme…” Ir tėvams nusispjauti, kad liesutis pirmagimis svajoja apie sportą, vietoje idiotiškų solfedžio pamokų, o išdykėlis brolis paslapčia rašo eilėraščius. Visa tai privers vaikus jaustis nuskriaustais ir pavydėti vienas kitam, o juk tereikėjo viso labo paklausti, ko jiems norisi.
Nesikiškite į jų barnius. Na, taip, vienas vožė kitam, dabar namuose riksmai, ašaros, snargliai – klasika. Galima įsikišti, pasitikslinti, kas atsitiko, padėti suprasti vienas kito motyvus ir teisingai išvairuoti iš problemos. Tačiau kuriems galams padėti vaikams ieškoti bendros kalbos? Kur kas paprasčiau apskritai nesikišti į tuos karus, numojant ranka: „patys išsiaiškins”. Jie turi prieš akis tiek daug pozityvių pavyzdžių… Pavyzdžiui, jus…
Užkabinkite vaikams „šaunuolio” ir „vaikščiojančios katastrofos” etiketes. „Amžinai įsiveli į nemalonumus!”, „Vieną padovanojo angelai, o kitas – gamtos anomalija”. Labai patogu teisinti savo nesugebėjimą būti tėvais štai tokiais štampais, atsikratant bet kokios atsakomybės. Visa, kas gera – tai jūsų nuopelnas, jūsų genai, o visa, kas bloga – vaiko kaltė. Nepavyko normalaus pagimdyti. O paskui vaikas taip įpranta visur įsivelti į negatyvą, kad jau pats pasijunta nevykėliu, veikdamas taip, kaip jam įteigė. Kam stengti tapti geresniu, jeigu esi tėvams patogus būtent štai toks?
Verskite per prievartą vienas kitą mylėti. Brukite šį jausmą, nieko nepaisydami, neleisdami apsispręsti savarankiškai. „Tu privalai ginti brolį, bučiuoti jam uodegytę ir viską paaukoti, nes jis tavo broliukas!” Nenori žaisti drauge, mokytis prie vieno stalo, dalintis saldainiais? Perkite diržu ir reikalaukite paklusnumo! Koks skirtumas, kad troškimas mylėti, globoti ir rūpintis turi eiti iš širdies? Jums geriau žinoti, kaip auklėti. Juk ne veltui sakoma, kad nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis…
