Iš kur atsiranda tokie klausimai: „Kaip suprasti, ar myliu šitą žmogų?” Ar jie neišsigalvoti? Juk, atrodytų, kas čia gali būti sudėtingo? Tačiau iš tikrųjų tokie klausimai – anaiptol ne retenybė psichologo praktikoje.

Užduoda juo ir vyrai, ir moterys. Dažniausiai tada, kai kreipiasi pagalbos dėl sunkumų santykiuose. Ir tada mes drauge mėginame įsižiūrėti į tai, kas vyksta tarp partnerių.

Su kuo gali būti susiję sunkumai suprasti, ar esama meilės? Mano požiūriu, tam yra kelios priežastys.

Nesugebėjimas suprasti savo jausmus apskritai

Žmogui, kuris nekontaktuoja pats su savimi, sunku įvertinti netgi patį savo jausmų kito žmogaus atžvilgiu pobūdį. Šiuolaikinis sociumas, orientuotas į malonumus ir materialią sėkmę, labiau linkęs vertinti, negu pasitikėti savais jausmais ir pojūčiais. Geras automobilis, kurį įsigijo vyras, gali sukelti susižavėjimą, gali byloti apie jo sėkmingumą, bet vargu ar jis byloja apie jūsų jausmus to automobilio savininkui. Išpuoselėta moters išvaizda ir figūra gali sukelti vyrui susižavėjimą ir pasididžiavimą savo mergina, bet tai mažai ką pasako apie tikruosius jausmus.

Pasitaiko, kad pats partnerio buvimas šalia kelia pasitenkinimą. „Aš ne vienas/viena”, „Aš kažką turiu, reiškia, aš ne toks jau prastas žmogus, esu kažko vertas”. Čia vėlgi neskiriamas dėmesys savo paties jausmams.

Kartais užduodi klausimą klientei: „Kaipgi taip? Jaučiate tiek nemalonių jausmų santykiuose, esate tokia nepatenkinta partneriu, tačiau vis tiek liekate su juo?” Ir išgirstu atsakymą: „Bet juk jeigu jis išeis, liksiu viena. Mes jau buvome išsiskyrę ir aš labai kentėjau. Tikriausiai aš jį myliu”.

„Jei bijau išsiskirti, reiškia, myliu” – labai bloga formulė.

Meilė – ne tai, kad kažkas padėtų atsikratyti vienatvės baimės. Meilė nesinaudoja kitu žmogumi kaip priemone nuo nuobodulio, nuo nereikalingumo pačiam sau jausmo. Meilė neišnaudoja kitų žmonių ir žmogaus nesudaiktina.

Taip, santykiuose mums reikia vienas kito. Santykiuose vaidiname konkrečius vaidmenis, atliekame konkrečias funkcijas. Tačiau svarbu suprasti, ar darome tai iš meilės ir su meile. O gal mes vadovaujamės lozungu „Jei būsiu naudinga partneriui, tai mainais gausiu jo meilę?”

Santykiai, kurie pagrįsti labiau partnerio vertinimu, o ne įsiklausymu į savo jausmus, veda į vidinius konfliktus. Laikantis visuomenėje priimtų kriterijų ir tėvų nuomonės, partneris gali būti toks, kad su juo lyg ir nevertėtų atsisveikinti. Bet jeigu širdis tyli, jeigu jūsų akys nenušvinta iš džiaugsmo, pamačius tą žmogų, kyla vidinis prieštaravimas, kuris veda iš pradžių į apatiją, o paskui į neurozę ir depresiją.

Šią dalį užbaigti norėtųsi tuo, jog labai svarbu suprasti savo jausmus apskritai visose gyvenimo sferose. Kada jūsų vidinis kompasas nesugedęs, jūs lengvai nustatote, ar mylite šitą miestą, šį darbą, šią muziką ir, žinoma, ar mylite šitą žmogų.

Baimė pripažinti meilę

Dar viena priežastis, dėl kurios sunku suprasti, ar myliu šitą žmogų – baimė pripažinti meilę apskritai. Neretai pasitaiko, kad žmogus pats nuo savęs slepia meilės jausmą kitam žmogui. Visokeriopai neigia tą meilę iš baimės būti atstumtu, iš gėdos dėl savo jausmų.

Santykiuose, kuriuose vienas iš partnerių kupinas baimės, kad jį paliks, nėra vietos giliems jausmams. Viską užgožia baimė. Meilei yra vietos tik saugioje erdvėje. Kai nėra pasitikėjimo, labai sunku apskritai išgirsti savo jausmus.

Gėda – irgi labai stiprus jausmas, trukdantis pajausti meilę. Jeigu šeimoje tėvai nepalaikė šiltų jausmų reiškimo, patys nerodė meilės, suaugusiam žmogui bus labai gėda pripažinti savus šiltus jausmus ir juos reikšti. Bet jeigu šito nedarysime, teks pačiam save apgaudinėti. Neigti savo jausmus. Ir likti nežinioje: myliu ar nemyliu šitą žmogų?

Meilės idealizavimas

Suprasti, ar mylime šį žmogų gali trukdyti idėja, kad meilė – tai kažkas išskirtinai romantiško, nuostabaus, idealaus. Kaip sakė viena mano klientė: „Aš pykstu ant savo vyro. Tai reiškia, kad jo nemyliu?”

Nerealu nejausti artimam žmogui nemalonių jausmų. Pykti, pavydėti, įsižeisti. Mylimas žmogus, kaip ir bet kuris kitas, gali mus įskaudinti, nuliūdinti ir t.t. Tačiau būtent meilė padeda mums pergyventi sunkius momentus santykiuose ir išreikšti nemalonius jausmus tokiu būdu, kad nesugriautume santykių, neįžeistume ir nepažemintume kito žmogaus.

Meilė ir pastangos

Suprasti, ar mylime žmogų, gali būti nelengva dėl to, kad meilė susiformuoja ne pati savaime per akimirką, o bėgant laikui ir dedant pastangas. Meilė formuojasi iš laimingų momentų, praleistų drauge su mylimu žmogumi, iš bendrų įvykių ir pergyvenimų. Realiai mylėti galime tik tai, į ką investavome patį save, savo laiką, jausmus, pastangas.

Kad įsimylėtum, nieko daryti nereikia. Tiesiog pajauti trauką, simpatiją, potraukį. O kad pamiltum, reikia pasirinkti meilę. Kitaip sakant – prisiimti atsakomybę už savo jausmus. Pasiryžti meilei, atsisakius kažkokių kitų pasirinkimų. Likti ištikimu savo pasirinkimui mylėti šį žmogų tose situacijose, kai kažko norisi tiesiog dėl užgaidos, užsispyrimo, tingėjimo.

.