Kaip užauginti laimingą moterį

Mergaitė, mergina, moteris – kokie vaizdiniai kyla jūsų vaizduotėje, kai tariate šiuos žodžius?

Kas yra moteris jūsų supratimu – trapi švelni gėlelė, kurią reikia saugoti ir puoselėti, ar darbinis arklys, kuriuo reikia laukus arti, kol kanopų neužvers?

Kuo jūs pačios jaučiatės? Kaip į save žvelgiate?

Šiuolaikinė moteris yra neapsaugota. Tamsi, neišmanėliška visuomenė, prarastos šeimos vertybės, pražuvusi santykių tarp vyrų ir moterų kultūra, žmonių nesuvokimas, kokia jų tikroji prigimtis – visa tai baigėsi tuo, kad moteris, kurią šimtus ir tūkstančius metų saugojo ir gynė, vertino ir gerbė, pavirto aptarnaujančiu personalu – vyrams, vaikams, visai visuomenei.

Nuolatinis persidirbimas, stresas. Vyriškų charakterio savybių ir elgesio normų brukimas, moteriškos prigimties gniuždymas. Tai tik maža dalis nulytinto vaikų auklėjimo šiuolaikinėje visuomenėje pasekmių.

Mergaitė gimsta kaip gyvybės vandens sklidinas indas. Ji tiesiog perpildyta Džiaugsmu, Meile, Laime. Pasižiūrėkite į mažas mergytes – jos tiesiog švyti. Jos nuo gimimo rūpinasi kitais, iškart žino, ką turi daryti ir daro tai lengvai ir su džiaugsmu – maitina savo gyvūnėlius, liūliuoja lėles, dainuoja, šoka.

Mergaitė iš prigimties turi viską, ko jai reikia laimei. Ir tėvų uždavinys – neišlaistyti to indo, nepaversti jo banaliu puodu savo apetitui, savo ambicijoms tenkinti, neužgesinti tos šviesos vaikiškose akutėse.

Mergaitę auklėti reikia labai atsargiai:

– dažnai girti ir žavėtis

– švelniai nubrėžti leistinumo ribas

– jokiu būdu nebarti ir, juo labiau, nemušti

– padėti atsiskleisti jos įgimtiems talentams, stebint ją ir skatinant jos norą kažkuo užsiimti (muzika, rankdarbiai ir t.t.)

– saugoti ir ginti nuo blogos įtakos

– padėti pergyventi blogas emocijas

– suteikti galimybę vystyti intuiciją

– išmokyti kaupti energiją ir protingai ją panaudoti

– išmokyti orientuotis žmonėse, jausti juos, išmokyti santykių.

Kaip nutolo mūsų šiuolaikinis auklėjimas nuo to, ko iš mūsų reikalauja gamta.

Kažkur teko išgirsti puikų išsireiškimą: „Mergaitėmis grindų neplauname”. Labai tiksliai pasakyta.

Kuo rūpinasi mergaitės mama? Jai rūpi, kad dukra neduok Dieve neužaugtų tingine. O tai reiškia, kad reikia nuo mažų dienų tvarkytis namuose ir panašiai.

Mamai rūpi, kad ji galėtų dukra didžiuotis, kad toji taptų geriausia mokine. Vadinasi, tenka kalti iki pamėlynavimo nekenčiamą matematiką ir chemiją, studijuoti geografiją, iškraipant stuburą, sėdint prie vadovėlių ir kompiuterio ir įsisavinant visiškai nereikalingas žinias.

Mamai rūpi, kad dukra padarytų sėkmingą karjerą, išmoktu uždirbti pinigų, nes mūsų laikais galima likti vienai su vaiku ant rankų, dėl to reikia išmokti savimi pasirūpinti. Kitaip sakant, mergaitę jau iš anksto programuoja nesėkmingiems šeimyniniams santykiams ir nemoko kaip juos kurti ir išsaugoti.

Ir iš mergaitės, kurią Dievas sukūrė tam, kad mylėtų, kuri nuo gimimo turėjo auksinę širdį, išauga sutvėrimas, iš išvaizdos panašus į moterį, tačiau elgiasi jis kaip paauglys berniūkštis.

Kai nėra teisingo auklėjimo, mergaitė tampa visiškai dezorientuota ją supančiame pasaulyje.

Ji nevertina savęs, ji nežino, kaip save mylėti ir už ką – juk jos niekas nemylėjo tiesiog šiaip, meilę jai reikėjo išsikovoti poelgiais, tik taip ji suprasdavo, kad yra kažko verta.

Ji nesusigaudo savo noruose, jai neišsivysčiusi intuicija, nes įprato klausyti kitų ir tikėti viskuo, ką jai sako, įprato vykdyti svetimą valią.

Ji iš visų jėgų stengiasi būti gera kitiems ir nesupranta, kodėl ja visi pastoviai nepatenkinti, kodėl jėgų tam gerumui lieka vis mažiau, o visas jos pastangas žmonės priima kaip savaime suprantamą dalyką net „ačiū” nepasakydami.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *