Kas geriau – daug tikėtis ar daug galėti

Neretai mes girdime, kad žmogus turi kelti sau didelius tikslus. Ypač kol jaunas. Esą kitaip vaikas neturės pakankamai stimulo tobulėti ir nejaus savo vertės. Pasiklausius aukštai iškilusių asmenybių pasirodo, kad jie ir anksčiau, ir dabar reikalauja iš savęs labai daug. Tuo pačiu mums visiems pažįstamas ir kitoks dėsningumas: vaikas ar paauglys jaučiasi ramiau ir netgi tampa sėkmingesnis, jei neužsibrėžia fantastiškų tikslų. O žinoma karikatūra apie psichiatrus yra tokia: į psichiatro kabinetą įžengia Napoleonas, o išeina jis pavirtęs šauniuoju kareiviu Šveiku! Tad kaip yra su tomis pretenzijomis ir kaip jos veikia savivertę?

Atsakydami į šį klausymą psichologai susitarė atskirti du dalykus: pretenzijų lygį ir lūkesčių lygį.

Pretenzijos – tai jums ne juokas. Posakis „žmogus be pretenzijų“ gal ir siejasi mums su dvasine sveikata, tačiau vargu ar dažnai pasitaiko. Pretenzijos – tai jautri dalis mūsų asmenybės, į kurią mes esame tarsi „įkomponavę“ įvairius tikslus, kuriuos aš turiu pasiekti, kad būčiau savimi patenkintas. Tarkime, jei jums dvylika metų ir jūs neturite „mp3 grotuvo“, jūs nesijaučiate savimi patenkintas. Tai – normalios šiems laikams pretenzijos. O jei jūs nesijaučiate gerai, kol neturite geriausio i-podo, dėl kurio jums pavydės visi pažįstami, tai – aukštos pretenzijos.

Pretenzijos gali apimti ir jūsų pasiekimus: gauti tik aukščiausius pažymius – aukštos pretenzijos, mokytis gerai – normalios, išvis nereaguoti į pažymius ir jų nesiekti – žemos. Žinoma, tuo pat metu galima turėti normalias pretenzijas moksluose (užteks man ir aštuntuko) ir aukštas meilėje – gražiausias klasės berniukas turi būti mano!

Pretenzijoms atsirasti mums reikalingos tėvų iškeliamos sąlygos: „Jei tu nori būti mūsų šeimos narys, daryk tą ir aną“. „Jei nori būti mylimas, būk toks mielas ir elkis šitaip“. Šios sąlygos nebūtinai garsiai išsakomos. Tačiau jų nesilaikydami mes jaučiame pavojų: tėvų mimika ir žvilgsniai nežada nieko gero, o gal jie net alpsta ir siunta? Negalėdami rizikuoti teise priklausyti šeimai ir meile, mes paklusniai „įkomponuojame“ į savo sielą mums siūlomus tikslus. Jie tampa mūsų pretenzijomis, o apie jų kilmę – iš tėvų – mes pamirštame.

O štai lūkesčiai – tai kitokie tikslai. Jie susiję su tuo, kiek žmogus tiki savimi ir ko jis tikisi pasiekti. Tarkime, įvertinęs savo ir tėvų finansinius sugebėjimus, vaikas gali pasakyti: „Na, tikiuosi Kalėdoms gauti paprastą „mp3 grotuvą“ dovanų.“ Tai – normalūs lūkesčiai vienam vaikui, o turtingesniam vaikui normalūs lūkesčiai – „Šventėms turėsiu naujausią „i- podą“ . Lūkesčiai moksluose: „Kai pasistengiu, galiu gauti aštuonis“ gali būti laikomi normaliais. Lūkestis: „Visuomet gaunu tik dešimtukus“ – pirmūnui gal ir normalus, tačiau aukštas, palyginus su pirmu vaiku.

Taigi lūkesčiai susiję ne tiek su tuo, kokiais mes save norime matyti, kiek su tuo, kas mes iš tiesų esame, kiek sugebame pasiekti. Kiekvienam žmogui skirtingame amžiuje ir turint skirtingus gabumus normalus vis kitoks lygis. Todėl sakyti „aukšti lūkesčiai“ ir „žemi lūkesčiai“ galime tik palygindami.

Beje, jiems atsiliepia ir tai, kaip mus vertina kiti: visi mokytojai puikiai žino, kiek galima tikėtis iš „silpnų“, ir kiek – iš „stiprių“ mokinių. Su meile kiek kebliau: meilėje garantijų nebūna, ir absoliučia sėkme meilėje gali tikėti tik užkietėję „Kazanovos“ ir „barakudos“. Jei tai, ką jie daro, galima pavadinti meile.

Lūkesčiams atsirasti reikalingas objektyvumas – jį pateikia mums ir tėvai, ir mokytojai, ir bendraamžiai, ir mes patys.

Na, o dabar praktiškas klausimas: kaip galima išugdyti pretenzijas bei lūkesčius? Ir kokios jų kombinacijos optimaliausios sveikatos prasme?

Štai ką atrado praeitame amžiuje psichologas Robaje:

Jei vaikas ankstyvame amžiuje dažnai patiria nusivylimų – o atspėti tai galima kad ir iš to, kad jis dažnai rodo „kaprizus“, neretai jis turi žemus lūkesčius ir labai aukštas, realybėje ne visuomet įgyvendinamas pretenzijas. Čia tas variantas, kuomet jautiesi menkas, o „iš apačios“ norisi pakilti į fantastišką aukštį. Gaunasi didelė disproporcija tarp „galiu „ ir „siekiu“. O iš čia vaiką veda trumpas kelias į neurozę.

Jei vaikas auginamas griežtai, jam trūksta meilės, o auklėjamas bizūno ir meduolio principu toks vaikas neretai remiasi ne savo siekiais ir norais, o „pakaitiniais“ objektais, kurių siekti jam tenka dėl tėvų spaudimo: „Neleisk savęs skriausti!” „Nedaryk mums gėdos!“ „Be dešimtuko namo negrįžk“ ir t.t. Neklausydamas savęs, jis tiesiog vykdo tėvų programą. Tuomet jo lūkesčiai dažniausiai yra aukšti, tačiau ir pretenzijos labai aukštos. Šitoks vaikas iš savęs daug tikisi ir turi labai dideles ambicijas. Ar tai blogai? Iš tokių vaikų neretai išauga daug pasiekiantys žmonės. Ar jie jaučiasi laimingi, kai suvokia, kad nepažįsta savo tikrų siekių – štai klausimas…

Vaikas, kurį tėvai perdėtai globoja, myli, bet neleidžia pasijausti savarankišku – ar jums pažįstamas vaizdelis? Taip, tokių vaikų gali būti šeimoje, kur vaiko ilgai laukė, jis labai sirgdavo ir apskritai jį nuolat saugodavo nuo pasaulio iššūkių. Į kiemą jo neleisdavo, o po pradinės mokyklos skubiai uždarė į kokią nors prestižinę mokyklą. Vėliau tėvelis jam suranda darbą ministerijoje per pažįstamą tetą… Toks vaikas pasižymi saikingomis pretenzijomis ir žemais lūkesčiais. „Pats nelabai ką sugebu, o štai kad geriau jausčiausi, reikia tik sąžiningai atlikti vadovo instrukcijas“. Auga mažasis žmogus… Ar žmogelis?

Ir štai optimaliausias variantas: vaikas nedažnai nusivilia, yra mylimas, auklėjamas pakančiomis sąlygomis ir tolygiai vystosi. Dažniausiai jis turi aukštą lūkesčių lygį ir saikingas pretenzijas. Štai ji, laiminga kombinacija: daug iš savęs tiksiuosi, bet gerai jausiuosi ne fantastiškoje viršūnėje, užteks man ir kalvos.

Psichologo tyrimai, atlikti prieš pusę amžiaus, gali būti ne tokie aktualūs šiandien. O gal juose atsispindi kažkokios amžinos tiesos?

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *