Dabartinėje visuomenėje tai jau beveik tapo norma. Vyras ir žmona bendrauja su kuo tik norite, bet tik ne vienas su kitu. Apie priežastis nekalbėsime. Ar bent kol kas jų neliesime. Pakalbėsime apie pasekmes. Mes visi jau žinome, kad moterys ir vyrai turi tam tikrą atsargą žodžių, kuriuos jiems būtina pasakyti per dieną. Mokslininkai teigia, kad vyrų norma – 7000, moterų – 21 000 žodžių. O jeigu jie lieka neišsakyti? Vyrai tai ištveria ramiau, o kas gi vyksta su mumis?

Ar pastebėjote, kad visi garsiai neišsakyti žodžiai pradeda skambėti viduje? Ir tai tarsi apokalipsė galvoje. Juk susiformuoja anaiptol ne pozityvi atmosfera. Protas verda, jam bloga. Viskas eina į vidų ir bendra savijauta smunka didžiuliu greičiu. O išorėje? Išnyksta šilti jausmai savo vyriškiui. Atsiranda nepasitikėjimas. Moteris nustoja matyti jame tą žmogų, kurį matė anksčiau. Šaltis. Šaltis viduje ir išorėje. Moteris atitolsta, ne savo valia, tiesiog taip įvyksta. Jie tolsta vienas nuo kito vis labiau, nors sėdi tame pačiame kambaryje. Jai prasideda apatija. Jai jau nebereikalingas jaukumas namuose, ji nebemato prasmės ką nors daryti. Nes namų atmosferą ji kuria jam. Vienas svarbiausių būdų išreikšti rūpestingumą jai yra pokalbiai. Kai ją išklauso, kalbasi su ja. Pokalbiai – tai gija, siejanti ją su vyriškiu. O kada nebėra pokalbių, nėra jausmo, kad ja rūpinamasi, vadinasi, ji nebemato prasmės ką nors daryti šeimai.

Šeimoje neturi būti tylima. Kad ir kas bevyktų, reikia kalbėtis. Reikia, kad skambėtų kalba. Nes tylėjimas sugriauna bet kurią šeimą. Kalbėti nebūtina apie problemas, iš pradžių tai pakankamai skausminga. Dėl to reikia kalbėti apie tai, kas neerzina jausmų. Orai, namų augintiniai, draugai, menas. Apie ką tiktai norite. Paprasčiausiai bendrauti vienam su kitu. O jau paskui, kai pajusite, kad galite kalbėtis, tik tada galima atsargiai pereiti prie aštresnių temų.

Tylėjimas sukuria didžiulę įtampą namuose. Juose nebesinori būti nei jam, nei jai. Rodos, tai viso labo tylėjimas. Tiesiog jie vienas su kitu nekalba. O tuo pat metu, minutė po minutės, jų tvirtovė byra plyta po plytos.

Tylėjimas dažniausiai turi priežastį. Tačiau jeigu jis užsitęsia, ir jiedu taip nieko ir neišsiaiškino, ateina prastesnis periodas. Jie pripranta. Priežastis pamirštama, o tylėjimas tampa norma. Ir priešais jus jau ne šeima, o sugyventiniai, kurie išvis nežinia dėl ko gyvena kartu. Ir juk kalbėti paskui netgi nesinori. Kiekvienas jau turi savą atskirą gyvenimą. Savi asmeniniai reikalai, susitikimai, mintys. Atskiras pasaulis už storos, nepramušamos sienos. O viskas prasideda nuo paprasto tylėjimo.

Mes nemokame kalbėti apie tai, kas mus jaudina. Mes negalime ir nebemokame paklausti, kas vyksta su kitu žmogumi. Mes šito bijome ar tiesiog nebranginame artimųjų. Arba mes kietaširdžiai ir užkietėję egoistai, kuriems nusispjauti į kitus. Svarbiausia, kad viskas būtų mums ir dėl mūsų. Į visa kita nusispjauti.

Jeigu šeimoje nutyla kalbos, iš šeimos išnyksta šeima.

.