Kodėl jis nenori vesti?

Vyras, kuris nenori vesti moters – senas moterų galvos skausmas. Kitaip iš kur atsirastų tūkstančio metų senumo tradicijos ir įstatymai, verčiantys vyrus vesti? Iš kur atsirastų senoviniai bobučių vyrų priviliojimo ir išlaikymo šalia savęs receptai? O juk sekso žmonių giminei tęsti neužtenka. Reikalinga santuoka.

Ką gi sau galvoja nenorintis vesti vyras, kuris gyvena su moterimi, susitikinėja su ja, sako ją mylįs? Jis arba apsimeta, kad kai ko nežino, arba iš tikrųjų nežino. Jis tarsi pamiršta, kad jo vyriška pareiga yra ne savo varpą panaudoti nesudėtingam aktui atlikti. Tai būtų per daug paprasta. Jo pareiga – pasiūlyti moteriai savo ranką ir širdį, kitaip sakant, įsipareigoti. Ir įsipareigoti ilgam.

Ir bažnyčioje, ir metrikacijos biure jis duoda moteriai garantiją, įpareigojančią jį rūpintis ja ir vaikais neribotą laiką. Tuo metu jis tarsi turi pamiršti statistiką, pagal kurią išgyvena tik pusė visų santuokų. Tuo metu jis tiki, kad tai – ilgam. Tuo metu jo mergina – pati žaviausia ir nuostabiausia. Tuo metu į šoną nustumta mintis ”kad tik santuokoje išliktų mūsų susižavėjimas…”. Juk jis tiki!

O gal ne visi tiki? O gal ne visi pamiršta statistiką? Ką čia statistika – užtenka savo tėvų pavyzdžio. Vyras, užaugęs šeimoje, kur tėvai skyrėsi, aiškiai nenori kartoti tokio likimo. Jis kažkur širdies gilumoje žino, koks skausmas yra skyrybos vaikui. Ir jis nebenori kelti šio skausmo kam nors kitam. Juk neatsitiktinai praeitame amžiuje paplitusi “gyvenimo scenarijų” teorija teigia, jog tėvai savo gyvenimu inspiruoja savo vaikų gyvenimus…

Tiesa, kai kurie išsiskyrusių tėvų vaikai išaugę kaip tik stengiasi gyventi priešingai. ”Jau mano šeimoje skyrybų nebus”- sako tokie vaikai. Tačiau tuomet juk reikia ypatingai kruopščiai rinktis partnerę. Tuomet jau bet kuri, pati menkiausia abejonė (“viskas būtų gerai, bet tas mūsų vieną kartą buvęs seksualinis sutrikimas…”) gali neleisti pulti į santuoką stačia galva. Tėvai galėjo sau tai leisti, o jis negali. Nes jis įpareigotas gyventi geriau.

Kažkas čia ne taip, pasakys moterys. Mes manome, ką čia manome – mes žinome – jog vyrai, nenorintys vesti, kaip tik neturi atsakomybės jausmo. Juk jie, kuiliai tokie, tik apie vieną galvoja – pasimylėti ir pabėgti į krūmus. Tai mūsų, moterų dalia – kentėti, auginti vienatvėje vaikus ir keikti vyrų giminę. Taip sakydamos moterys vėl kai ką pamiršta. Jos pamiršta, kad Lietuvoje būtent moterys dažniau yra skyrybų iniciatorės. Kad būtent moterys nusprendžia auginti vos ne kas penktą Lietuvos vaiką vienos, be vyrų. Kad būtent moterys… Bet užtenka apie moteris, juolab, kad didesnė jų dalis yra kitokios, grįžkime prie vyrų.

Yra vyrų, netgi klasikinių ( Gogolio “Vedybos” ) vyrų, kurie turi panišką vedybų baimę. “Gamofobija” – tokiu terminu palygint neseniai pasipildė ilgas įkyrių baimių sąrašas. Pati mintis apie vedybas, pats tas žodis atbaido tokį vyrą nuo pasimatymų, nuo vizitų pas moterį į namus, o kartais verčia pabėgti vos ne nuo altoriaus. Kas atsitinka tokiu atveju su vyrais, suprasti nesunku. Jie daro tai ne iš tingėjimo, ne iš lepumo, ne iš atsakomybės stokos. Jie daro tai būtent iš baimės – tikros, apčiuopiamos, nemaloniai gniaužiančios gerklę ir stipresnės už sveiką protą. Todėl tokius vyrus reikėtų ne smerkti, o gydyti.

Gydyti, žinoma, tuos, kurie nori gydytis savanoriškai. Kadangi mūsų praktikoje tokių vyrų nelabai pasitaiko, galima pagalvoti, kad kol kas tokių patologiškai bijančių ir nėra labai jau daug. O gal daug, bet jie nelaiko savęs sergančiais? Juk ir epilepsiją bei isteriją kažkada laikė ne liga, o teatru, kol prieš tris amžius jų neėmė gydyti prancūzų hipnologai… Gal būt gamofobus iki šiol visi laiko tiesiog neatsakingais bailiais, ir jie tuo patiki, pasiduodami visuomenės spaudimui?

Nežinau, nežinau. Kol neteko susidurti su tokiais pacientais, tol galima tik teoriškai pagalvoti, jog kaip ir kiekviena fobija, ši fobija turėtų būti pačiam žmogui nepriimtina apsaugine reakcija, sukurta jo pasąmonės. Kokia šios reakcijos esmė? Tikriausiai vis ta pati psichoanalizės atrasta kastracijos baimė.

Ankstyva baimės patirtis su fantazijomis apie moteriškas genitalijas, dominuojanti valdinga motina, traumos santykiuose su mergaitėmis šeimoje ir kieme – visa tai labai individualu, bet gali paaiškinti iracionalų nerimą. Nerimą, kuris padaro iš vyro mažą bijantį berniuką, akimirksniu primenant jam: laikykis toliau nuo šios vorų patelės. Ji tavimi pasinaudos, o po to nukąs tau tavo pasididžiavimą.

Čia jau kalba užėjo apie vyrus, kurie bijo vedybų, nes bijo, kad žavi liekna mergina virs pikta tau ir švelnia vaikams darželio auklėtoja. O tarp kitko, sutikite: kai kurios moterys iš tiesų nešioja savo archetipinėje sielos dalyje vorų patelių polinkius. Juk nemaža dalis moterų, pradėjusių savo vedybinį gyvenimą vyrų apžavėjimu, neužilgo pasidaro jiems visiškai abejingos ir perkelia savo dėmesį į vaikus.

Vyras nustumiamas šalin tiesiogine ar perkeltine prasme, o moteris ima realizuoti savo seną motinišką misiją. Jos meilė vaikui sutalpina savyje ir juslingumą, ir motiniškumą. Argi vyrai apie tai nežino? Argi jie to nemato savo ir kitų vyrų šeimose?

Ir argi jie visi yra tokie trumparegiai, kad imtų ir pasakytų sau: “žinau, ir aš noriu vesti tokią moterį, kuri po ketverių gyvenimo metų pareikš, kad aš esu grubus patinas, neturintis su ja jokio dvasinio ryšio. Žinau ir tai, kad greičiausiai man teks miegoti atskirai nuo žmonos, kuri miegos su mano sūneliu. O galbūt man iš vis teks gyventi sode, o po to su žmona išsiskirti. Žinau, bet vis vien ją vesiu.” Jūs įsivaizduojate sau tokį didvyrį? Aš įsivaizduoju, tik manau, kad jis būtų labai jau, švelniai tariant, mėgstantis kančias…

Tai nereiškia, kad santuoka turi praeiti visai be kančių. Tai nereiškia, kad gimdanti vaikus moteris turi padaryti kažkokį neįmanomą akrobatinį triuką ir žindydama vaiką tuo pačiu bučiuoti ir jos švelnumo išsiilgusį vyrą. Moteris negali nepamažinti savo dėmesio vyrui, jei jos dėmesį godžiai ima čiulpti naujas žmogus. Klausimas tik, ar ši nemaloni dėmesio prasme situacija būtinai yra tokia tragiška vyrui. Ir ar nėra joje papildomų džiaugsmų, kuriuos gali kelti tai, kad žmona tapo motina, o kambaryje atsirado dar vienas linksmas padarėlis…

Kažko tie bijantys vesti vyrai turi savyje daugiau… kažkoks pas juos hiperjautrumas dėmesio sumažėjimui. Ar tik nebus jie nuskriausti šiuo dėmesiu vaikystėje? Ar tik nebus jie į savo žmonas sudėję tokus neįmanomai didelius lūkesčius, kurie iš žmonos padaro antrą motiną, ir dar ne šiaip sau motiną, o motinos idealą, kuris turi pagydyti vyro sielą nuo visų patirtų nusivylimų ir deficito? Tuomet žinoma, pretenzijos moteriai yra tokios: “ ji nepakankamai rūpestinga. Ji galvoja tik apie būsimus vaikus. Ji kažkaip nesveikai susijaudina pamačiusi vežimėlį. Susijaudina labiau, nei lovoje.“

Dar variantas: “ji galvoja tik apie savo karjerą”. Čia jau ne juokais bijoma, kad gyvendamas su modernia besimokančia ir dirbančia moterimi santuokoje būsi paliktas, pamestas ir nepamaitintas. O juk tų maitinančių savo vyrus moterų santykinai mažėja mūsų visuomenėje. Emancipacijos banga dabar pačiame pike, ir visai nejuokingai skambėtų posakis: “Lytinio brendimo pabaigoje hormonai pradeda žadinti jaunose merginose potraukį teisės fakultetui, vairavimo teisėms ir teisei gyventi užsienyje”.

Taigi matote: sudėtinga su tais vyrais. Tai jie netiki šviesia ateitimi, tai bijo prarasti savo berniukišką pasididžiavimą, tai godžiai išsižioja iš emocinio alkio. Pasirodo, ne tokie tie vyrai paprasti. Atsakomybės jiems įpūsti, žinoma, galima. Tik daryti tai galima protingai: padedant vyrams suprasti, kad nuo jų daug kas priklauso moters gyvenime. Kad nepaisant visų emancipacinių ir technologinių perversmų pasaulyje išliko vyrų poreikis, pagarba vyriškumui ir senas, kaip pasaulis moteriškas šnabždesys: ”Kaip gerai, kad tu esi.”

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *