Vieną dieną, po įvairiausių gyvenimo peripetijų, gyvybiškai būtina tapo atsakyti į milžinišką klausimą “Kodėl?”. Kodėl mano gyvenime įvyko tai, kas įvyko? Kodėl aš esu tokia, kokia esu? Kodėl viskas yra taip, kaip yra? Protas pasigavo pro šalį skridusią mintį, kad tik sužinojusi KODĖL, aš turėsiu galimybę ką nors pakeisti. Įdomu buvo tai, kad kiekvienas atsakymas į vieną klausimą pasėdavo dar keliolika naujų.
Ir visi jie prasidėdavo tuo pačiu žodžiu “kodėl”. Laikas ėjo, o klausimų daugėjo. Susidarė nenutrūkstama priežasties-pasekmės grandinė, kuri įtraukė į savo sūkurį ir užliūliavo stebuklingais atsakymais. O atsakymų buvo, oi, kokių stebuklingų. Atimančių žadą, išspaudžiančių ašarą ir suteikiančių galimybę pagailėti savęs brangiausios.
“Taip yra todėl, kad tavo vardo vidurinė raidė yra O…”, – porino vienas žinovas. Opa! Tai bent atradimas! Kaip ir viskas paaiškinta. Keisim vardą? Nespėjau, nes tuoj po ano paaiškinimo atsivėrė naujas. “Taip yra todėl, kad buto, kuriame tu gyveni, numeris yra 17. O šis skaičius….”, – išmintimi dalinosi kitas žinovas. Jau ir nebeprisimenu visų šio skaičiaus baisumų. Bet kokiu atveju dauguma paaiškinimų buvo pakankamai įspūdingi ir kurių protas negalėjo nei priimti, nei atmesti, todėl intensyviai gromulavo ir mėgavosi kiekviena nauja galimybe pasiknisti. “Taip yra todėl, kad tų metų tą dieną tau Mama pasakė, kad….”, – drauge su žinovais toliau nardžiau savo praeities kloduose. “O taip yra todėl, kad…”, – paaiškinimais dalinosi visi, kurie tik kažką manė žinantys, tad atsakymų ir variantų pridygo gerokai daugiau, nei kada galėjau įsivaizduoti.
Maisto protui buvo tiek, kad vieną dieną jis tiesiog pradėjo springti ir… aš smarkiai vožiausi į realybės sieną. Kol buvau užsiėmusi kasybos darbais, gyvenimas paprasčiausiai ėjo pro šalį. Deja, jis nesustojo, net nestabtelėjo ir nelaukė, kol prisižaisiu su archeologiniais praeities kasinėjimais. Kaip jau žinome, rezultatai randasi ten, į ką mes nukreipiame energiją, tad klausimų-atsakymų maratone laimėjau prizinę vietą. Visose kitose gyvenimo sferose, kurioms faktiškai nebuvo skiriamas dėmesys, taip pat buvau pirmoje vietoje. Tik nuo galo. Per tą laiką, kurį skyriau atsakymų paieškoms, neįvyko nieko. O kai gyvenime vyksta vienas didelis niekas, tai reiškia, kad situacija tik blogėja. Taigi, iliuzija, kad pats savaime atsakymas į klausimą “Kodėl?” gali kažką pakeisti, per vieną akimirką ištiško kaip papuvęs obulys, iškritęs iš penkto aukšto.
Nenoriu nei paneigti, nei patvirtinti, kad visa ta atsakymų kolekcija buvo bevertė. Noriu tik pasakyti, kad atsakymai į klausimą “Kodėl?” vertingi tik tiek, kiek jie duoda galimybę kažką pakeisti šioje akimirkoje. Jeigu aš atrandu, kad tam tikri įvykiai susidėliojo dėl tam tikrų mano automatinių elgesio modelių – viskas puiku. Matydama kaip tai sukūriau, galiu kažką pakeisti. Ar vardo pakeitimas būtų pakeitęs situaciją – to žinoti negaliu. Gal taip, gal ne…
Ir bėda net ne klausime “Kodėl?”. Bėda tame, kad labai dažnai ieškodami priežasčių, mes įsikasame taip giliai, kad nebematome gyvenimo šviesos. Na tarkim…atradome, kad kažkas įvyko todėl, kad Mama kažkada kažką pasakė ir padarė. Tuomet sekantis klausimas – o kodėl ji taip pasielgė? O todėl, kad jos Mama kažkada kažką pasakė ir padarė. Tęsiam toliau. Kodėl gi Mamos Mama taip pasielgė? O todėl, kad Mamos Mamos Mama ar Tėtis…. Tai – faktiškai nesibaigianti grandinė, atvesianti mus iki pasaulio sukūrimo momento. Tad ar verta? Verta tik vienu atveju – jeigu atrasta priežastis gali atsakyti į klausimą “Ką aš galiu šiandien padaryti, kad būtų kitaip?” Todėl dabar, kai kyla noras atrasti atsakymą į klausimą “Kodėl?”, visų pirma savęs paklausiu, kokiu tikslu aš ieškau tos priežasties? Pripažinsime tai ar ne, bet dažniausiai priežasčių mes ieškome tam, kad “nusiplautumėm rankas” ir atsakomybę permestumėm kitiems, kad atrastumėm kaltuosius. Būtų tai Tėvai, sutuoktiniai, vadovai ar Dievas. Radę kaltininką, mes lyg ir “ne prie ko”, išteisinti. Čia jie, čia dėl jų.
Ir visiškai kita pozicija, kai priežasties ieškome tam, kad galėtumėm šiandien kažką padaryti kitaip. Taip, sutinku, paprasčiau yra apkaltinti kitą “tai jis man sugriovė gyvenimą… jeigu jis taip nesielgtų, viskas būtų kitaip… nepasitikiu savimi, nes vaikystėje tėvai manęs niekada negyrė”. Bet palaukit… O kur šiose istorijose esame mes? Mūsų ten nebuvo? Ar kažkas mus surišo, uždarė į narvą ir grasinimais privertė reaguoti ir elgtis būtent taip, kaip mes tai darėme? Ar ir šiandien dėl mūsų nepasitikėjimo savimi kalti mūsų tėvai? Kokiu būdu jie dabar neleidžia mums tvarkytis su savo tarakonais? Atleiskit, bet tai – eiliniai proto kliedesiai ir kaltųjų paieškos.
Taigi, ką norėjau pasakyti šiuo rašinėliu? Iš tiesų vieną labai paprastą dalyką. Pats savaime priežasties atradimas neduoda jokios naudos, jeigu drauge su priežastimi neturime SPRENDIMO: ką šiandien galiu padaryti, kad rytoj būtų kitaip? Todėl verta sutelkti dėmesį į sprendimų paiešką, o priežastys paaiškės savaime. Bent jau taip byloja mano patirtis 🙂
Linkiu įdomių sprendimų. AČIŪ, kad esate drauge!
Ilona Tamošiūnienė
