„Viskas buvo normalu, o paskui jis susirado meilužę”, „Viskas buvo normalu, o paskui ji pasakė, kad padavė skyryboms”, „Viskas buvo normalu, o paskui mano vaikas pateko į blogą kompaniją”… Visa tai – frazės, kurias reguliariai girdžiu iš savo klientų.

Kodėl taip nutinka? Į tokią situaciją patekęs žmogus nuoširdžiai nesupranta, kas vyksta, jaučiasi nepelnytai išduotas ir dažniausiai ima ieškoti kaltininkų. Užplūsta skausmas, pasipiktinimas, pyktis. Žmogus iš pradžių jaučiasi kaltas (kažką padariau ne taip), o paskui vis tiek negali suprasti, kuo būtent jis kaltas ir vėl pradeda ieškoti kaltininkų išorėje.

O iš tikrųjų atsakymas dažniausiai žymiai paprastesnis.

Tokių netikėtų išsiskyrimų priežastis – vienpusis būdas kontaktuoti su kitu asmeniu: man gerai, partneris/partnerė/vaikas elgiasi taip, kaip man reikia ir MAN ATRODO, kad jiems IRGI gerai…

Tačiau vertėtų užduoti klausimą: o pagal kokius požymius supratote, kad partneriui gerai?

Ką jis kalbėjo apie save ir savo troškimus? Ar buvote su juo artimi?

Ir štai čia vargšas klientas galutinai sutrinka. Paaiškėja, kad vienintelis požymis, pagal kurį jis nusprendė, kad partneriui viskas patiko, buvo tas faktas, kad tasai tiesiog tylėjo… Galbūt tylėjo, nes vis dar laukė, kad jo paklaus ir nesulaukė. Galbūt tylėjo, nes paprasčiausiai nemokėjo pasakyti, paskui pats kažką suprato, nusispjovė ir išėjo. O gal jis jau tūkstantį kartų bandė pasakyti, bet jo nesiklausė. Viso to mes nežinome, belieka spėlioti.

Tačiau mes žinome kitką.

Šioje situacijoje akivaizdu, kad nepriklausomai nuo išsiskyrimo priežasties, tasai žmogus, kurį apstulbino netikėtumas, visiškai nesugebėjo jausti savo partnerio, jis susiliejo su savo paties jausmais, jaučiamais partneriui ir būtent dėl to susiformavo tokia keista identifikacija „pas mus viskas buvo gerai, o paskui paaiškėjo, kad jam/jai kažkas nepatinka”. Tačiau tasai „pas mus” iš tikrųjų reiškia „pas mane”. Partnerio šiuo atveju apskritai nėra santykiuose, yra tik Aš. Ir netgi jei klientas išties pats dėl nieko nekaltas ir santykiams buvo lemta suirti, vis tiek žmogus įsigudrino metodiškai ir nuosekliai nepastebėti tiksinčios po pat nosimi bombos.

Žmogus, kuris moka atskirti savo jausmus nuo kitų žmonių jausmų, mokantis jausti ir pastebėti tai, kas vyksta abiejose santykių pusėse, paprasčiausiai pajaus, kad jam kažko nepasakė iki galo, kad ore pakibo kažkokia įtampa. Toks žmogus nesusilieja savo jausmais su kitu, jis supranta skirtumą taro „man gerai”, „jam/jai gerai” ir „mums gerai”.

Man pačiai savo laiku teko sudalyvauti abiejose tokio bendravimo pusėse. Pirmuoju atveju tu pats užsiimi emocine masturbacija, pasitelkęs į pagalbą kitą žmogų, antruoju atveju kitas naudojasi tavimi kaip vibratoriumi.

Ir malonumo čia labai nedaug, turiu jums pasakyti. Geras seksas nuo masturbacijos skiriasi tuo, kad jame dalyvauja abu. Tas pats su santykiais. Realus kontaktas nuo emocinės masturbacijos skiriasi tuo, kad tame kontakte dalyvauja kitas žmogus.

Pamąstykite apie šitą metaforą.

O pabaigai norėčiau pasakyti, kad tokio emocinio žmonių nejautrumo vienas kito atžvilgiu šaknys slypi, savaime aišku, vaikystėje, kai 0-9 metų amžiaus vaikas įsisavina emocinio kontakto su mama būdą ir paskui nesąmoningai perkelia tą būdą į visas savo gyvenimo sferas, neretai nesuprasdamas, kur ir kame jam trūksta realių įgūdžių. Tačiau vaikystė jau baigėsi ir nieko daugiau mama jau neišmokys. Būtent dėl to būtina ugdytis reikalingus įgūdžius ir pagaliau suvokti, kad emocinis seksas, kaip ir realus, yra visgi malonesnis už masturbaciją.

Realūs santykiai susiklosto tik tada, kai dalyvauja „Abu”, o ne vien „Aš” ir „Man gerai” ir dėl to man atrodo, kad „pas mus viskas gerai”.

.