Visas žmogaus gyvenimas – visi ištarti žodžiai, visos parašytos eilės, visos sudainuotos dainos, visi išsiųsti laiškai, visos nebylios maldos, visi veiksmai – visa tai iš esmės yra nukreipta į save patį.
Net jei visa tai skirta pasauliui, Kūrėjui, atsitiktinai sutiktiems arba patiems brangiausiems žmonėms, tačiau gilumoje kiekvienas iš šių veiksmų yra adresuotas sau. Visada.
Sau praeityje ir sau būsimam… sau vaikui – visiškai mažam, ir sau suaugusiam – išmintingam senoliui… sau bejėgiui, pasimetusiam gyvenimo chaose, ir sau galingam, kuris lengvai įveikia šį chaosą… sau praradusiam bet kokią viltį, nuleidusiam rankas, ir sau svajotojui, kuris žvelgia į švytintį žvaigždėtą dangų…
Sau visuose laikmečiuose ir erdvėse, visuose tikimybėse ir išmatavimuose, kur jau pabuvota ir kur tik numatoma atsidurti.
Būtent todėl išminčiai visada taip atsargiai renka žodžius, nežarsto nei prakeiksmų, nei palaiminimų.
Todėl kad žino žodžių galią – nuo jų, tarsi nuo mesto į vandenį akmens, neišvengiamai pasklis ratilai, kuriuose galiausiai pats ir atsidursi.
Būtent todėl visiems žinomas principas “ką pasėsi, tą ir pjausi“ taip dažnai tapatinamas santykių su pasauliu kontekste: kokią žinią siunti, toks atsakas atgal ir parskrenda.
Tiksliau, tai net ne atsakas, o paleista strėlė, tavo vidinio pasaulio į išorę išsiskleidimas – dialogo su vidine visata, daugiabalsio tavo aspektų, savybių ir asmenybių choro… o planeta tai erdvė viso to išraiškai ir patirčiai.
Būtent todėl kartais taip reikalingas kitas, kiti, kad jie padėtų aiškiau suvokti svarbią žinią, siunčiamą į pačią savo sielos šerdį.
Būtent todėl kartais būtina ir labai natūralu, kaip kvėpuoti, sustabdyti visus vidinius ginčus ir pabūti tyloje. Patirti maksimalią tuštumą ir tylą – taip tampa įmanomas vidinis dialogas be tarpininkų…
Visas gyvenimas – tai save skelbiantis ir nuolat save išreiškiantis manifestas per ištartus žodžius, atsitiktines frazes, mintis, žvilgsnius, epizodus, momentus, situacijas, žmonių likimų persipynimus… ir rašomas šis manifestas kiekvieną sekundę.
Ir todėl tampa galutinai aišku, kad vienintelis įmanomas būdas harmonizuoti savo gyvenimą, keisti giluminius jo kodus, yra ir išlieka stebėjimo praktika – KAS nesibaigiančia srove teka iš vidaus į išorę.
Stebėjimas, ir po to aiškus, sąmoningas pasirinkimas (tai ir yra laisva valia!) – ką mes tęsiame toliau, o ką stabdome.
