Santykiai poroje daugumai žmonių užima reikšmingą ir netgi pirmaeilę vietą gyvenime.

Mes trokštame santykių, mes kuriame santykius, gauname pirmąją, dažnai ganėtinai skaudžią patirtį, bandome dar kartą arba nusiviliame ir užsidarome.

Santykių kūrimo įgūdžių mokomės iš savo pačių padarytų klaidų. Kurdami ankstyvas santuokas, mes turime minimalų supratimą apie tai, kas yra šeima, kaip jos viduje reguliuoti santykius. Todėl šiame etape taip svarbu turėti informacijos apie šį procesą, gebėjimą aptarti svarbius dalykus, susitarti dar stovint ant kranto.

Gebėjimas konfliktuoti – ypač svarbus įgūdis. Kai žmogus pasakoja, kad jo šeimoje ar poroje niekada nekyla konfliktų – man tai yra ne kas kita, kaip pavojaus skambutis. Žinoma, čia reikia atsižvelgti į daugybę niuansų (kiek metų esate kartu, su kokia problema susidūrėte, kas nutiko prieš tai). Tačiau ir be šito akivaizdu, kad poroje problemos nutylimos, kaupiamos, slopinamos, arba tarp poros narių nėra artumo, atsirado distancija.

Iš karto noriu pasakyti, kad konfliktuoti galima ir netgi būtina, tik svarbu tai daryti konstruktyviai.

Konfliktų atsiradimo priežasčių yra keletas.

Biologinės – pretenzijos dėl išvaizdos, žalingų įpročių buvimas.

Socialinės – nepakankamas asmenybės išsivystymas, kultūrinis atotrūkis, mentalitetas, religija.

Psichologinės – asmenybės ypatumai.

Moralinės.

Apie pastarąsias priežastis noriu papasakoti plačiau:

• Nepagarbus požiūris ir elgesys;
• Nepasitikėjimas, nepagrįstas pavydas;
• Nemokėjimas/nesugebėjimas užjausti;
• Nesugebėjimas prisiimti atsakomybės;
• Neištikimybė;
• Asmeninių ribų pažeidinėjimas.

Konflikto formavimasis turi tris stadijas.

• Konfliktas bręsta, tačiau yra nutylimas. Ši fazė gali trukti iki 3-4 metų);
• Po 5 metų konfliktas tampa įtemptas, sodriai įkrautas nepasitenkinimo energijos, susikaupia daug negatyvo, prarandamas emocinis kontaktas;
• Tai veda į konfliktinę krizę, kurioje kiekvienas poros narys turi savo tiesą ir didžiausią krūvą susikaupusių nuoskaudų.

Taip pat verta paminėti individualius veiksnius, galinčius prisidėti prie konfliktinio elgesio:

• Iš tėvų paveldėtos nuostatos;
• Bendras nepasitenkinimas gyvenimu;
• Savo vertės pojūčio deficitas;
• Infantilumas.

Sulig amžiumi asmeninės savybės gali paaštrėti ir šiuo atveju svarbu išmokti tartis bei susitarti ne tik su partneriu, bet pirmiausia su pačiu savimi. Atribokite save nuo neigiamų nuostatų, gautų iš tėvų šeimos. Atpažinkite emocijas ir imkite su jomis darbuotis sąmoningai. Atsiribokite nuo automatiškų reakcijų.

Norint sėkmingai įveikti konfliktus, svarbu žinoti ne tik kokiu būdu ir dėl kokių priežasčių jie atsiranda, bet ir išmokti juos iš destruktyvaus konflikto paversti konstruktyviu. Kai mes ne šiaip pasibarėme, pasiginčijome, nuleidome garą, o pasiekėme kažkokį naują kompromisą, dėl kažko susitarėme.

Savalaikiai, reguliarūs pokalbiai turi vykti laikantis „AŠ” pozicijos. Ne „tu mane siutini”, o „aš ant tavęs užpykau” ir t.t.

Šių įgūdžių dėka atsiranda galimybė sumažinti konfliktų dažnumą, trukmę ir laipsnį.

Kaip jau buvo sakyta, mes neišsikeliame tikslo apskritai pašalinti konfliktus iš savo gyvenimo, kadangi tai yra natūralus artimų santykių procesas, leidžiantis vis iš naujo peržiūrėti susitarimus ir iškilus reikalui, besikeičiant aplinkybėms, persitarti iš naujo.

.