Jeigu vaikystėje mergaitė buvo mokoma rūpintis kitais, tai jai susiformuoja nuostata: „Aš rūpinuosi, vadinasi, aš esu gera“. Tačiau motiniškas rūpestis gali pasireikšti ir vaiko priežiūra bei kontrole, ir perdėtu partnerio globojimu. Motinos vaidmuo santykiuose yra vienas destruktyviausių, tačiau jis turi slaptų privalumų.
Motinos vaidmuo: paslėpta nauda
Deja, vyro ir žmonos santykiai pagal „motinos– sūnaus“ tipą yra dažniausiai pasitaikantis scenarijus šeimose. Kodėl taip yra? Kai mergaitė nuo mažens buvo mokoma būti rūpestinga ir giriama už tai, jai susiformuoja nuostata: „Jeigu aš rūpinuosi, vadinasi, esu gera“. O mes juk privalome būti geri, ši tema net nesvarstoma.
Motiniškas rūpestis gali pasireikšti vaiko globoje ir kontrolėje, kai moteris jaudinasi, ar vaikui ne per šalta, ar jis nėra alkanas, ar padarė namų darbus. Taip pat jis pasireiškia „sveika“ (jos manymu) kritika, nuolatiniu nepasitenkinimu ir priekaištais. Vaikas vėl kažką pamiršo, nepadarė, ne ten nuėjo, per vėlai grįžo. Motina barasi iš gerų ketinimų, nes ji linki vaikui gero, o ji žino, kaip turi būti ir kaip jam geriau.
O kaip su vyru?
Iš pradžių jis, žinoma, būna patenkintas. Kam nepatinka, kai juo rūpinasi?! Bet tai gali tęstis, kol „paukštelis apsiplunksnuos“. Praktiškai kiekvienas vaikas pasiekia momentą, kai pradeda norėti „išskristi iš mamos lizdelio“. Vyro atveju tai gali atsitikti, kai jis sutiks moterį, kuri žiūrės į jį kaip į patiną, o ne kaip į vaiką.
Santykiuose su „motina“ vyras, žinoma, bus nepatenkintas. Nuolat susierzinusi ir bambanti žmona vargu ar kam nors patiktų. Tačiau vyras visiškai praranda iniciatyvą ir tarytum susitaiko, apsipranta su savo vaidmeniu, kuris nereikalauja iš jo nieko, išskyrus nutaisyti kaltą miną.
Kokia slapta nauda, kokie privalumai verčia moterį savanoriškai imtis motinos vaidmens santuokoje?
I nauda – užsitarnauti meilę.
Mes galvojame, kad kaip ir vaikystėje bus įvertintos mūsų pastangos, tada vyras mylės amžinai. Pavyzdžiui, jeigu vyras blogai nusiteikęs, tai jam pagamintas gardus maistas pataisys nuotaiką. Moteris turi sprendimus visoms vyro problemoms, kad tik tas nesinervintų. Ji gali dirbti ir trijuose darbuose tikėdamasi, kad vyras tai įvertins. Toks elgesio stilius būdingas moteriai, kurią nuo mažens gyrė tik už tokius darbus, o ne už jos asmenines ir dvasines savybes.
II nauda – jaustis reikalingai.
Jeigu moteris bijo vienatvės (tą baimę nulėmė vaikiškos traumos, meilės žaizdos), tai jai yra gyvybiškai svarbu kuo nors rūpintis, kad jaustųsi reikalinga. Ir dažnai tokiais atvejais moteris padaro vyrą visiškai priklausomą nuo jos, kad jis nė nepagalvotų ją palikti, nes be jos paprasčiausiai neišgyventų.
III nauda – įrodyti sau savo jėgą.
Jeigu buvo neigiama asmeninė santykių su tėvais patirtis, kai moteris buvo nevertinama, laikoma silpna grandimi, tai ji visaip stengsis įrodyti visiems ir sau, kad ji yra stipri ir daug galinti. Jeigu tėvai mergaitę auklėjo kaip berniuką, tai jai įdiegė nuostatą, kad reikia pasikliauti tik savimi.
Trys galimi „motinos– sūnaus“ santykių vystymosi scenarijai:
*arba išeina jis, kai pavargsta jaustis nevisaverčiu,
*arba išeina ji, nes silpnas vyras nesukelia jai pagarbos ir seksualinio potraukio,
*arba abu taip ir gyvena visą gyvenimą, nes bijo permainų ir nežino, kaip galima būtų kitaip.
Kaip išeiti iš tokio vaidmens?
Ir tai būtinai reikia padaryti, nes sutrinka energiniai mainai tarp vyro ir moters. Banali frazė „Su mamomis nemiegama“ viską pasako.
*Pamažu liaukitės daryti už vyrą tai, ką jis gali padaryti pats. Nesvarbu, kad iš pradžių jis tai darys nerangiai ir negrabiai. Jeigu jūs sugebėjote išauginti vaiką, tai dabar leiskite vaikui mokytis iš savo klaidų. Žinoma, jis iš pradžių piktinsis ir priešinsis naujai jūsų taktikai, bet jūs turite tvirtai laikytis savo pozicijų iki galo.
*Kontroliuokite savo kalbą. Prisiminkite visas tas frazes, kurios skamba motiniškai bei autoritariškai ir pasistenkite jas pamiršti. Daugiau jokių: „Tu vėl pamiršai raktus!“, „Tu amžinai išlaistai“, „Negalima tavimi pasikliauti“. Vietoj to užsirašykite sau frazes, kurios jį stimuliuotų ir vystytų. Tačiau vėl kontroliuokite save, kad stimuliuojančios frazės nevirstų motiniškomis. Pavyzdžiui, „Nenusimink, tau viskas pavyks“, „Aš tikiu tavimi“. Tokius žodžius paprastai mamos sako savo vaikams.
* Iš tikrųjų tikėkite juo. Jeigu iš anksto būsite įsitikinusios, kad iš to nieko neišeis, kad jis nesugebės, tai ir nepradėkite. Jo pasąmonė pajus jūsų nepasitikėjimą jo sugebėjimais, todėl jums nepavyks jo įkvėpti.
*Pradėkite garsiai sakyti apie tai, kokius norėtumėte matyti jūsų santykius. Bet jūsų frazės neturi būti kaltinamojo tipo: „Tu toks nerangus“, „Tavimi negalima pasitikėti“, kitaip žmogus užsisklęs savyje. Naudokite „Aš“ pranešimus: „Mane skaudina toks elgesys. Aš nesijaučiu geidžiama. Aš labai pavargau!“
*Užimkite save! Tuo metu gerai būti užsiėmusiai kuo nors įdomiu, kad liktų kuo mažiau laiko ir pagundos kištis į procesą ir nutraukti jį iš nekantrumo.
Jeigu suvoksite, kad šitais būdais situacijos nepavyksta ištaisyti, kad savikontrolė čia nepadės, ir jūs jaučiate, kad jus šiam vaidmeniui skatina giluminės priežastys, pavyzdžiui, vaikystės patirtis ar trauma, tada verta kreiptis pagalbos į specialistą
