Pagrindinis dalykas, kurį turėtų suteikti žmogui tiek mokykla, tiek aukštasis mokslas, yra gebėjimas mąstyti, taip pat galimybė naudotis savo žmogiškaisiais ir psichologiniais ištekliais.
Idealus amžius, anot psichologų, kada galima daryti teigiamą (arba neigiamą) įtaką vaiko smegenims, yra nuo dešimties iki keturiolikos metų. Beje, paveikti vaiką gali tik tie, kurie iki to amžiaus neprarado psichologinio kontakto su juo.
Švietimo sistema paprastai nemėgsta originalumo, todėl mokyklose būna daug puikių vidutinio lygio mokinių. Tačiau jos vertina atkaklumą ir užsispyrimą, tačiau geri pažymiai nėra svarbiausias lemiamas veiksnys būsimai karjerai.
Apskritai atrodo, kad mokyklos pažymiai ir gyvenimo perspektyvos yra nesusiję dalykai. Vaikystėje žmogui gali nesisekti, bet suaugęs jis gali tapti itin sėkmingas. Ir atvirkščiai. Vystymosi greitis skiriasi: vieni startuoja anksti, bet greitai išsikvepia, kiti pradeda vėliau, o kai kurie išlaiko pastovų tempą visą gyvenimą. Tai labiau priklauso nuo asmeninių charakterio savybių, o ne nuo išsilavinimo.
Deja, mokykla lavina tik vieną mūsų gebėjimą – atmintį. Dauguma vis dar prisimename po vieną kitą eilėraštį, kuriuos teko išmokti pradinėse klasėse. Toks mokymasis atmintinai ugdo atmintį, bet nelavina skirtingų mąstymo būdų. Mokykla reikalauja ne išmokti mąstyti, o atkartoti tam tikrus modelius.
Didžiausia problema ta, kad mes nelabai suprantame, ką reiškia išmokyti vaiką mąstyti. Jei vaikas moka taikyti formulę „2a + 2b“ ir pritaiko ją su kitais simboliais, dar nereiškia, kad jis geba mąstyti. Gebėjimas mąstyti – tai gebėjimas priimti sprendimus, prisiimti atsakomybę ir ieškoti alternatyvių sprendimų.
Tačiau mokykloje to nėra. Visa švietimo sistema grindžiama šablonais. Vaikams sakoma, kad jie turi būti „geri“, bet jiems nepaaiškinama, kodėl. Jei atsitiktinai sustabdytume žmogų gatvėje ir paklaustume: „Kodėl būtina būti mandagiam?“, jis galbūt neturėtų atsakymo. Tačiau kiekvienas žmogiškasis bruožas turi savo prasmę. Pagarba kitiems padeda geriau klausytis, kurti socialinius ryšius ir kaip atlygį pačiam sulaukti pagarbos.
Mokyti vaiką mąstyti – tai pirmiausia skatinti jį kelti klausimus. Kai vaikas skaito matematikos uždavinį, jis turėtų pats susidomėti, kaip apskaičiuoti traukinio greitį tarp taškų „A“ ir „B“. Jis turėtų klausti: „Kaip tai suprasti?“ Jei jis pajunta smalsumą, vadinasi, pradeda mąstyti. Tačiau realybėje mokiniai tiesiog mechaniškai taiko formules.
Mokyklos užduotis – ne vien pateikti informaciją apie mitozę, vegetatyvinį dauginimąsi ar kitus faktus. Ji turėtų skatinti klausti: „Kodėl?“ Tik tada vietoj sauso faktų įsiminimo atsiranda tikras susidomėjimas mokslu.
„Sykį biologijos mokytoja davė man užduotį parengti pranešimą apie bestuburius. Bibliotekoje pradėjau skaityti apie sraiges ir staiga supratau, kad jos priklauso plačiai gyvūnų grupei. Tai buvo nuostabus atradimas! Pajutau, koks galingas mokslas yra biologija. Bet jei mokytoja būtų tiesiog pasakiusi tai klasėje, nebūčiau apie tai susimąstęs“, – prisimena žmogus, pasirinkęs gamtininko profesiją.
Štai kodėl svarbu skatinti gebėjimą mąstyti. Jį reikia lavinti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, kurie dažnai mano, kad jau viską žino ir suprato apie pasaulį.
