Istorija iš gyvenimo. Tai vienos moters pasakojimas apie labai svarbią motinystės patirtį ir apie perduodamą iš kartos į kartą gyvenimo išmintį:

“PAGIRK, NET JEI NORISI VERKTI..“

Prisipažinsiu atvirai: vaikystėje aš nepadėjau tėvams. Tiksliau, bandžiau kažkada, labai ankstyvoje vaikystėje, bet jiems tai nepatiko. Žinoma, aš viską dariau ne taip, man viskas nesisekė, todėl mama sakydavo: “Geriau eik, pažaisk, o aš viską padarysiu pati..“, o kartais ir supykdavo: “Netrukdyk..“

Ne, mama tikrai nenorėjo manęs įžeisti. Ji norėjo kaip geriau: padaryti viską kuo greičiau ir eiti su manimi pasivaikščioti. Juk ji turėjo tiek daug darbų! Ir.. aš po truputį lioviausi jai trukdyti. O paskui ir apskritai lioviausi kažką daryti namuose.

O kai aš suaugau, mama visa tai man pasakojo ir apgailestavo: “O, kad aš galėčiau grąžinti laiką atgal! Viskam tikrai rasčiau laiko, ir kantrybės turėčiau..“ Na, bet nieko jau neištaisysi, todėl aš mokiausi gaminti valgyti ir tvarkytis tuomet, kai jau buvau ištekėjusi.

Ir nežinia, ar aš pati sugebėčiau išmokyti savo vaikus elementariausių dalykų – sudėti į vietas savo žaisliukus ir daiktus, susitvarkyti kambarį, išmokti gaminti valgį, ir pan., – jei ne mano anyta, su kuria ilgą laiką kartu gyvenome.

Ji užaugo daugiavaikėje šeimoje, kur jos mama sumaniai, pagal vaikų amžių, žaismingai ir kantriai mokė visus vaikus naudingų įgūdžių. Todėl anyta pamokė mane: “Tegul vaikai visada padeda, net jei ir trukdo. Ir girk! Pagirk, net jei kartais nuo jų pagalbos norisi verkti..“

Ir aš mačiau, kaip ji giria anūkus, kai jie padeda jai tvarkytis ar ruošti maistą, kaip šviečia jų akutės, nors.. dažniausiai po tokios pagalbos reikėjo viską sutvarkyti ar perdaryti. Tik, žinoma, vaikams nematant..

– Žiūrėkite, kokius puikius sausainius ji šiandien mums visiems pagamino!  – gyrė mūsų jaunėlę dukrelę anyta, skanaudama beformius, truputį apdegusius kepinius.

Ji gyrė mūsų vaikus už kiekvieną savarankiškai atliktą darbelį, už norą ir pastangas padėti, pasimokyti, sužinoti. Ir kantriai aiškino, skatino, įtraukdavo anūkus į bendrus darbus.

Mes nuolat girdėjome: “Labai ačiū, kad man padėjai, be tavęs būtų daug sunkiau ir ilgiau..“, “Tu taip greitai viską supratai ir išmokai!“, “Matai, kaip gerai, dabar mokėsi pats batų raištelius užrišti!“, “Kaip šauniai mes visi padirbėjome!“, “Šitos salotos skaniausios, kokias tik man teko ragauti! Gal galėtum man dar įdėti?“, ir t.t..

Ir vaikai džiaugėsi, stengėsi, mokėsi vis naujų darbų.. Visi ketveri. Vienas per kitą klausė: “Močiute, gal galėčiau tau padėti?, “Mama, gal aš galiu kažką padaryti?“, “Tėti, o galima aš?“. O močiutė tik šypsojosi.. Džiaugėsi, matydama, kaip vaikai tampa savarankiški, kaip noriai jungiasi bendriems darbams, kaip rodo iniciatyvą ir kūrybingumą.

Todėl vyresnieji vaikai – jau tikri pagalbininkai namuose, jie patys pasiskirstė darbus, už kuriuos yra atsakingi. Be prievartos, pykčio ar ginčų. Tiesiog pajuto močiutės skiepijamą vienybę, tėvų palaikymą, ir džiaugėsi, galėdami patys atlikti paprasčiausius, bet būtinus kasdieninius darbus.

Ir vaikams tai patinka! Jiems patinka tas savarankiškumas, tas šeimos bendrumo jausmas ir gebėjimas padėti kitiems šeimos nariams. Ir, žinoma, jiems labai, labai patinka pasijusti “suaugusiais“!

Štai taip mano anytos patirtis padėjo išugdyti vaikų savarankiškumą, iniciatyvumą, geranoriškumą, vienybės pojūtį. Be jokių ypatingų auklėjimo metodikų ar “elitinių“ ugdymo įstaigų.

Juk tai, pasirodo, taip paprasta – paskatinti vaiką išskleisti geriausias savybes, pagirti, padrąsinti, palaikyti. Tiesiog sudaryti tam sąlygas ir įsitikinti, kad geranoriškumo, meilės ir santarvės atmosfera šeimoje išties daro stebuklus!

Ir dar. Visus mus jau gerokai išvargino neapykantos ir egoizmo atmosfera, kur verda negatyvumas: prievarta, kovos, konkurencija, agresija. Tai jau atgyveno, todėl pradėkime gyventi kitaip – taikiai, geranoriškai, vieningai.

Kiekviename iš mūsų, kaip ir mūsų vaikučiuose, yra kažkas gero – pradėkime tai matyti ir skatinti. Pagirkime kitus. Būkime geranoriški bendravime. O harmonija mūsų šeimose būtinai pakeis ir mūsų visuomenę..

Vertė RUVI