Manau, kiekvienos moters gyvenime buvo bent vienas ją įskaudinęs vyriškis: žemino, įžeidinėjo ar provokavo nepilnavertiškumo jausmą. Liūdna, bet toks gyvenimas. Ir jūs susimąstote: „Kodėl tai nutiko man? Būtent man?”

Psichologai tvirtina, kad moteris renkasi sau partnerį pasąmoningai – remdamasi elgesio šablonais ir modeliais, kuriuos įsisavino vaikystėje, tėvų šeimoje. Negalima atmesti ir genetikos.

Tačiau yra dalykų, kurių neįmanoma paaiškinti jokiomis teorijomis. Pavyzdžiui, kai nuostabi mergina, užaugusi harmoningoje šeimoje, kurioje viešpatavo meilė ir darna, pasirenka sau vyriškį sociopatą. Ir pati nežino, kam jai to prireikė, tarytum ją būtų užvaldęs kažkoks vidinis demonas. Susidaro įspūdis, kad ji atkakliai, bet kokia kaina stengiasi nusmukti į patį gyvenimo dugną.

O priežastis paprasta: daugumai moterų skausminga, traumuojanti santykių patirtis – tai visiškai natūrali asmenybės formavimosi stadija. Jos pačios save įgrūda į ankštus rėmus, žeminasi, praranda pasitikėjimą savimi ir savarankiškumą.

Paskui seka neapykanta vyrams, nusivylimas jais ir bet kokio tikėjimo praradimas. Tik praėjus tam tikram laikui, bet anaiptol ne visada, moteris galiausiai supranta, kad vyrai čia niekuo dėti. Visa bėda slypi joje.

Priežastis – tokios moterys visiškai savęs nemyli ir nevertina. Būtent tuo ir naudojasi toksiški partneriai, manipuliuodami jų jausmais ir silpnybėmis.

Be to, moterys kartais tiesiog paniškai bijo vienatvės.

Į pagalbą atskuba ir protas: jis skubiai pakiša mintį, jog jūs kabinatės į konkretų partnerį išimtinai dėl vienos priežasties – kad neliktumėte viena. Tačiau tai ne meilė, mielosios mano. Tai netgi nepanašu į meilę. Tai elementarus prisirišimas. Siaubingas, sunkus prisirišimas. Tai tikras pragaras, nepriklausomai nuo to, esate drauge su partneriu, ar atskirai.

Meilė įmanoma tik tada, kai nejaučiate baimės prarasti partnerio. Taip, jūs galite liūdėti, kai jo nėra šalia, kartais jausitės vieniša, tačiau nebus nė lašo panikos ir baimės jį prarasti. Kai patikėsite savimi ir šiuo pasauliu, kai išsivaduosite nuo savo pasąmoningos beprotybės, suprasite, kad visiškai beprasmiška bijoti ir kankintis.

Jūs visada galite atsisakyti skausmo ir pasirinkti džiaugsmą bei pozityvų mąstymą. Ir tada galėsite sąmoningai rinktis partnerį bei būti greta jo, nejausdama nė lašo baimės, kad jis jus pames ir išeis. Nežinomybės ir vienatvės baimės.

Kai išsiaiškinsite, kas verčia jaustis nelaiminga ir nepasitikinčia savimi, daugiau niekada nepasirinksite gyventi priklausomybėje ir baimėje.

Aš žinau, ką dabar galvojate: atseit, kalbėti galima ką tik nori, o kaipgi realiai pasikeisti, pakeisti savo elgesio šablonus ir išankstines nuostatas, kurios taip giliai įstrigusios galvoje.

Neslėpsiu: tai pareikalaus daug laiko. Galbūt kelių, o gal pakaks ir vienerių vienatvės metų. Tačiau kito kelio nėra, jeigu norite būti laiminga. Kai tik žengsite pirmą žingsnį, prasidės nemaloni frazė, jausite didelį diskomfortą, bus labai skausminga.

Tačiau jūsų tikslas – užaugti. Tapti brandžia ir stabilia asmenybe. Kad ir kaip bebūtų sunku, šito tikslo išties verta siekti. Prizu taps laimingas gyvenimas ir pati tikriausia meilė.

.