Daug žmonių nesusimąsto apie tai vien dėl to, kad laiko meilę ir įsimylėjimą to paties jausmo sinonimais. Tačiau tai – didelė klaida.
Įsimylėjimas – tai kažkas panašaus į įkyrią idėją. Kyla troškimas visą laiką būti su partneriu, o abipusiškumas nevaidina ypatingo vaidmens. Tuo tarpu meilė pagrįsta supratimu ir pagarba. Šis jausmas reikalauja, kad žmogus turėtų autonomiją. Abipusiškumas meilėje – privalomas faktorius.
Jei įsimylėjimas labai greitai užplūsta ir lygiai taip pat greitai išgaruoja, tai meilė ateina nepastebimai ir palaipsniui, o išeina labai lėtai arba išvis neišeina.
„Iš pirmo žvilgsnio” gali ateiti tik įsimylėjimas, o ne meilė. Įsimylėti galima išvaizdą, o pamilti – tik širdį. Įsimylėti galima ir šiaip sau, už nieką, o pamilti – už kai ką nematerialaus. Pavyzdžiui, už poelgius.
Įsimylėjimui svarbūs ne tiek jausmai, kiek įsimylėjimo objekto fizinio artumo pojūtis. Meilei nebaisūs jokie išsiskyrimai. Tokie santykiai gali būti atkurti netgi po skyrybų.
Meilei reikalingas partnerių suderinamumas, meilė atsižvelgia į partnerio trūkumus ir juos priima. Įsimylėjimas suderinamumo nepaiso, trūkumus – ignoruoja. Meilė aplink save mato realybę, o įsimylėjimas – iliuziją. Juk šie jausmai turi visiškai skirtingą prigimtį: meilė – racionalią, įsimylėjimas – jausminę. Jeigu meilės pamatais – tai psichikos bruožai, tai įsimylėjimo pagrindas – situaciniai ir hormoniniai reiškiniai.
Meilės jausmas pilnavertis, vienas svarbiausių jo požymių yra vientisumas, savarankiškumas, autonomiškumas. Meilei nereikalinga apsauga, jos nereikia ginti. Plėtojantis meilei, iš šio jausmo užgimsta pasitikėjimas, tikrumo jausmas. Su įsimylėjimu viskas atvirkščiai: jį reikia visą laiką ginti, įsimylėjimas gimdo abejones. Priežastis ta pati: sąmonė, valdanti meilę, leidžia žmogui teisingai įvertinti priešingos lyties objektą, jo poelgius. O įsimylėjimui būdinga beprotybė nieko panašaus žmogui neleidžia. Meilė – sąmoningas jausmas. Mes galime jį kontroliuoti. Nekontroliuojami, chaotiški jausmai – tai įsimylėjimas.
Meilei būdingas pasitikėjimas, kuris nebūdingas įsimylėjimui. Meilei būdingas įpratimas, o įsimylėjimui – aistros. Meilei būdinga kūryba, susiliejimas, ramybė. O įsimylėjimas – tai griovimas, emocijų pliūpsniai.
Maždaug taip atrodo šiedu jausmai, dėl to teisingiau būtų juos vadinti ne sinonimais, o antonimais.
Įsimylėjimą galima klasifikuoti pagal emocijų stiprumo laipsnį: nuosaikus (žmogaus trauka), aukštas (artumo troškimas), aukščiausias (tai būtent ta beprotybė, kai šokinėjama nuo stogų, pjaustomos venos – pats pavojingiausias laipsnis). Įsimylėjimai dažnai skirstomi į natūralius (paauglių ir suaugusių) ir kenksmingus (pavyzdžiui, įsimylima į nepasiekiamą žmogų).
O štai meilės suskirstyti į stiprumo laipsnius ar skirtinga rūšis neįmanoma. Šitas jausmas turi, jei galima taip išsireikšti, nesikeičiančią konstrukciją. Joje paprasčiau išskirti jos subjektus ir objektus: mama ir vaikas, močiutė ir anūkai, vyras ir moteris.
Meilė ir įsimylėjimas praktiškai neturi bendrų charakteristikų. Dar norėtųsi pažymėti su abiem jausmais susijusį pasiaukojimą. Taip, taip, įsimylėjime, kaip ir meilėje tenka aukotis. Kažkas daro tai didesniu, kažkas – mažesniu laipsniu (kalba eina apie savo interesų apribojimą).
Labai dažnai frazė „Aš tave myliu” reiškia viso labo „Aš tave įsimylėjau”, nes jei mylima iš tikrųjų, apie šį jausmą nėra reikalo kalbėti, viskas ir taip akivaizdu.
