Meilė – kai mama juokiasi iš tėčio pokštų ne vien svečių akivaizdoje

Neseniai internete užtikau vieną iš gausiai ten dedamų aforizmų: „Jeigu mama juokiasi iš tėčio pokštų, reiškia, namuose yra svečių”. Labai aktualus ir pakankamai liūdnas pastebėjimas. Akyse iškart iškyla klasikinis „tikrų” tėvų paveikslas – jie jau taip seniai kartu gyvena, kad gerokai pavargo vienas nuo kito. Bendro gyvenimo patirtis pavirto sunkia našta, kurią jie sąžiningai stengiasi drauge tempti toliau. Šiame kelyje jie tiek kartų klupinėjo, kad dabar paprasčiausiai pamiršo, kuriems galams jie apskritai kitados nutarė būti kartu.

Barniai, vaikų gimimas, visa tai praeityje, tačiau iki šiol kai kurie momentai kelia skausmą širdyje. Kažkas jau pamiršta, o kažko pamiršti nesigavo. Kažką pavyko „suvirškinti”, tačiau yra ir tokių dalykų, kurių net prisiminti nesinori.

Šiedu žmonės priprato vienas prie kito, tačiau panašu, kad laimės širdies gilumoje nebejaučia.

Taip, kažkada labai seniai jie galėjo vaikščioti ištisą naktį, neturėdami jėgų išsiskirti net penkioms minutėms. Jie mėgavosi kiekvienu buvimo drauge momentu. Laikas tarsi sustodavo jų žvilgsniuose, apsikabinimuose, pokalbiuose, šypsenose. Jie neapkentė tų momentų, kai tekdavo išsiskirti.

Tačiau dabar iš šitos laimės beliko tik regimybė, kurią tenka kurti vienas kitam, „juokiantis iš tėčio pokštų svečių akivaizdoje”. Tegu visi galvoja, kad jiems viskas gerai. Tegu mato namuose tvyrančią atmosferą – harmonijos, džiaugsmo, jaukumo ir… meilės?

Bet argi galima toliau džiaugtis ir nejausti skausmo, kuriant vien meilės regimybę?

Meilės deficitas visada išgyvenamas labai skausmingai. Ypač skausminga tai santykiuose tarp artimųjų. Artumas be meilės neįmanomas. Neįmanoma pajausti gilios vienybės su kitu žmogumi, kai širdis uždaryta. Praeities nuoskaudų, barnių, pykčio, nusivylimų našta tik dar labiau sutvirtina tą vidinę sieną, kurią išmūrija žmogaus Ego.

Nuoskaudos, pykčiai – kaip piktžolės. Jei jų niekas neraus, anksčiau ar vėliau širdyje nebeliks vietos gėlėms arba jų paprasčiausiai nebesimatys iš po viską užgožusių džiunglių.

Ar įmanoma išsaugoti meilę?

Kartą teko užduoti šį klausimą žmogui, kuris ne iš nuogirdų žino, kas yra harmoningi santykiai, o be to yra dar ir mano pats geriausias mokytojas. Po jo naujos knygos prezentacijos aš priėjau užduoti kelių klausimų.

-Jei ne paslaptis – kiek laiko trunka jūsų santuoka?

-Birželį bus jau 40 metų.

-Nieko sau! Kokia jūsų meilės paslaptis?

-Priėmimas. Priimti vienas kitą, kad ir kas beatsitiktų: barniai, nuoskaudos, nesutarimai…

Be priėmimo meilė neįmanoma. Būtent priimdami žmogų, galime išravėti piktžoles iš santykių ir nenustoti matyti kitą kaip artimą, reikšmingą ir mylimą žmogų, o ne tą, kuris sugadino gyvenimą ir atėmė geriausius metus.

Sugebėjimas kartais peržengti per nuosavą Ego ir priimti kitą su visomis jo silpnybėmis, netobulumu ir nemaloniomis asmenybės pusėmis – tai reikalauja nemenkos drąsos ir ryžto. O dar – sąžiningumo su pačiu savimi. Juk kitas žmogus be viso kito yra dar ir mūsų pačių veidrodis. Jeigu mums atrodo, kad esame idealūs ir neturime jokių trūkumų ir kiti pyksta ant mūsų be jokios priežasties, tai reiškia, kad realybėje mes patys savęs nepriimame. Priimti ir pamilti kito žmogaus neįmanoma, nepriėmus ir nepamilus savęs.

Pabaigai – trumputė istorija apie žmoną ir megztas lėles.

Vyras ir moteris išgyveno drauge 50 metų. Jie nieko vienas nuo kito neslėpė, tik žmona turėjo vieną paslaptį. Spintoje ji laikė batų dėžutę, į kurią vyras kartais užmesdavo akį. Ir tik sulaukusi senatvės bei sunkiai susirgusi, žmona nutarė atskleisti savo paslaptį, paprašė vyro atnešti dėžutę.

Kai vyras ją atidarė, viduje pamatė dvi labai gražias megztas lėles ir paketą pinigų – 25 000 dolerių.

-Kas gi tai? – apstulbo sutuoktinis.

-Žinai, prieš mūsų vestuves mano mylima močiutė atskleidė man laimingo šeimyninio gyvenimo paslaptį. Ji pasakė: „Jeigu supyksi ant vyro, niekada nesiginčyk, geriau prisėsk ir numegzk vieną lėlę”.

Vyro akyse pasirodė ašaros, juk dėžėje buvo tik dvi lėlės.

-O iš kur pinigai? Juk tu neatidėdavai tų pinigų, kuriuos skyrėme namams?

-Aš sutaupiau juos, pardavinėdama lėles.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *