Močiutė ne iš pasakos

Kodėl ne visos močiutes myli savo anūkus? Na, gal ir myli, bet neskuba jų čiūčiuoti ir sekti pasakų, padėti dukroms ir t.t.? Močiutei, kaip ir apskritai moteriai, visuomenė kelia tam tikrus reikalavimus.

Senosios kartos močiutė – personažas, pasižymintis šiomis pagrindinėmis savybėmis:

  • Ji būtinai gera;
  • Ji vaišinga;
  • Ji moka gausybę pasakų, lopšinių, sakmių bei padavimų;
  • Ji moka kepti ir virti, verpti, megzti, šokti ir netgi burti;
  • Ji apskritai yra liaudies meno ir išminties „kraitelė“.

Atitinkančiai visus šiuos reikalavimus močiutei patikima perduoti jaunajai kartai savo patirtį. Anūkai, kurių užimti šiuolaikiniai tėvai dažniausiai auklėti deramai nesugeba, pakliūna į rankas močiutei bei seneliui, kurie užpildo tėvų auklėjimo spragas. Tradiciškai tai vyksta kaimo sodybos aplinkoje. Tokiu būdu anūkai ne tik pabūna senelių aplinkoje, bet dar paragauja gryno oro, bent miglotai – žemės ūkio darbų bei gyvulininkystės.

Senoji tradicinė močiutė jausdavosi labai svarbiu žmogumi, nes atlikdavo svarbią visuomeninę misiją. Jei mes pasakysime, kad brandžiam žmogui vienodai svarbu rūpintis kitais ir realizuotis pačiam, tai močiučių rūpestis kitais nusverdavo uždavinį save realizuoti.

Tačiau jau antra karta auga visiškai kitaip. Seneliai, ypač gyvenantys miestuose, nebeužsiima nei žemės ūkiu, nei gyvuliais. Na, galbūt, jie turi nediduką šešių arų sklypą kolektyviniame sode. Kai kurių jaunų tėvų tėvai netgi išsikėlę į užsienį. Galbūt močiutė yra buvusi inžinierė, mokytoja ar kirpėja. O gal dainavo operoje ar atsikėlė į Lietuvą iš Ukrainos, Rusijos ar Vidurio Azijos. O galbūt ji apskritai nedirbo, nes senelis buvo tarybinės gamyklos direktorius…

Todėl šiuolaikinės močiutės jei ir išmano liaudies tradicijas, tai labai fragmentiškai. Ir jei liaudies, tai „ne tos liaudies“. Na, galbūt dar jos moka siūti. Arba žino vieną kitą lopšinę. Tačiau visas kitas jos išsilavinimas – televizija, laikraščiai bei knygos. Kol ji augino vaikus, galėjo nespėti savęs realizuoti.

Taigi mes turime vis mažiau tradicinių močiučių. O netradicinių?

Tokia močiutė ir su anūkais elgiasi kitaip. Ji nesijaučia pajėgi perduoti jiems liaudies kultūrą. O internetinės kultūros ji nežino. Jos gaminamas maistas gali netikti suaugusiai dukrai, gyvenančiai mieste ir mėgstančiai kinų maistą. Siūti dabar nereikia. Kam reikalinga tokia močiutė?

Dažniausiai iš jos tiek daug ir nelaukiama, o norima tik vieno – kad ji padėtų prižiūrėti mažus vaikus.

„Prižiūrėti“ – tai ne tas pats, kas „perduoti tradicijas“. Tai žymiai paprastesnis reikalavimas, prilyginantis močiutę auklei, kuria galėtų dirbti bet kokia jauna mergina iš provincijos ar pensininkė iš gretimo namo.

Močiutei nesinori būti taip nuvertintai. Jai norisi dirbti, gyventi įdomų gyvenimą, ilsėtis sode ar – kodėl gi ne?- nuvažiuoti į kokį kurortą. Ar pamatyti užsienį. Jei ji daug neuždirba, jai norisi pabūti sode, su draugėmis ar pažiūrėti televizorių. Jai norisi realizuoti save taip, kaip ji nespėjo, kol pati buvo mama.

Maži rėkiantys padarėliai atimtų iš jos šį laiką ir reikėtų:

  • Keisti jų sauskelnes;
  • Ruošti ir maitinti mišinukus;
  • Vežioti į lauką su vežimėliu;
  • Migdyti, dainuoti ir sekti pasakas;
  • Žaisti ir bendrauti.

Visa tai puiku, jei moteris siekia atsiduoti rūpinimuisi kitais. O jei savęs realizavimui? Tuomet ji viso to nenorės. Užteko jai vargo su savo vaikais. Ypač jei dabar sveikata jau nebe ta.

Ir štai jei anksčiau marčios ir uošviai skųsdavosi: „Seneliai atima iš mūsų vaikus“, tai dabar neretai skundžiasi: „Aš neturiu kur nuvežti savo vaikų“. Konfliktas „Mama viskam vadovauja ir neleidžia man jautis motina“ pasipildo konfliktu „Kur jūs būnate, kai jūsų labiausiai reikia?“.

Tačiau sprendimas yra. Ir vienu, ir kitu atveju seneliai nenori nieko skriausti. Jie tiesiog nori jaustis reikalingi, gerbiami ir nenurašyti. Sena psichologinė gudrybė „Padėk žmogui pajausti savo vertę“ – visai ne manipuliacija. Tai realus realaus poreikio tenkinimas. Senstant reikia ne mažiau pagarbos, nei jaunystėje. Ir jei senelė girdėtų iš savo vaikų, kodėl ir už ką jie ją gerbia, jei vaikai prisimintų jos nuostabius receptus, jos žinias, jos unikalius gabumus, ir primintų jai apie tai…

Pasakykite nuoširdžiai: ar jūs patingėtumėte užplikyti arbatą žmogui, kuris pasakytų: „Taip skaniai padaryti arbatą moki tik tu!”?

O. Lapinas

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *