Žinau, kad dauguma skaitytojų pasakys „Neįmanoma!” Jums baisu, kad kažkas pagalvos, jog esate blogi tėvai, kad vaikas taps „ne tokiu, kaip visi”, kad prarasite kontrolę. Žinau, nes pati tokia buvau. Tačiau laiku sustojau. Galbūt ir jums pasiseks?
Taigi…
Į mokyklą eina ne „mes”, o vaikas. Leiskite jam atsiskirti nuo jūsų;
Suteikite jam teisę mokytis. Įsiklausykite į šį žodį. Tai patirtis. Tegu ir įgyta per klaidas. Perleiskite jam pareigą mokytis, nepamiršę pasakyti, kad visada esate greta. Tai ne bausmė, tai pasitikėjimo ženklas ir dovana;
Bet kurio amžiaus vaikas namų darbus turi ruošti pats. Jeigu negali paruošti – čia jo problemos. Pavyzdžiui, dėmesio deficito sindromas. Net jeigu sėdėsite su juo 5 valandas, rėksite, gąsdindami kaimynus ir lupsite diržu – problema neišsispręs. Žinote, kokie čia galimi variantai? Arba ruošite namų darbus patys ir vaikas absoliučiai nesidomės mokslais bei nesugebės mokytis, arba surasite jam kokią nors motyvaciją. Bloga mokykla? Pakeiskite. Kitos mokyklos nėra? Yra begalė internetinių kursų, tame tarpe nemokamų. Ruošti už vaiką namų darbus – ne išeitis. Padėti, paaiškinti – taip. O toliau – pats;
Išsiaiškinkite pats sau – ar norite užauginti atsakingą žmogų, ar tiesiog knieti pastoviai vaiką kontroliuoti?
Pažymiai, vertinimai – iliuzija. Tai ne įgytų žinių rodiklis, visi vertinimai subjektyvūs. Ir nuo jų negali priklausyti jūsų meilė vaikui;
Kai vaikui septyneri, perduoti jam atsakomybę paprasčiau, nei tada, kai jam jau keturiolika. Kai jam jau normalu nieko nenorėti. Kol jam dar septyneri, yra šansas suformuoti įpročius ir įgūdžius;
Ir neleiskite, kad mokykla sugriautų jūsų santykius su vaiku!
