Kiekvienoje šeimoje vaikai atlieka kokius nors konkrečius vaidmenis, kurie susiformuoja per bendrą gyvenimą ir daro įtaką vaiko ateičiai. Šeimose, kuriose suaugusieji nesugeba civilizuotai spręsti konfliktų, visi nariai ima vaidinti tam tikrus vaidmenis. Problemos paprastai būna ignoruojamos ilgą laiką.
Tačiau šeimos nariai turi savo socialinių poreikių, kuriuos reikia tenkinti. Ir tam tikslui tėvai primeta savo vaikui vaidmenį – tokį, kuris vaikui kenkia, bet suaugusiems yra naudingas. Tai yra vaidmenys, kuriuose suaugusiems leidžiama „teisėtai“ patenkinti „neteisėtą“ poreikį. Vaikas pasitarnauja kaip priemonė tam tikriems tėvų poreikiams patenkinti. Asmeniniai santykiai šeimoje turi lemiamą reikšmę vaiko ateičiai.
Tėvų poreikiai, kuriuos patenkina vaikas:
– socialinė padėtis („Visi turi vaikų, ir mes taip pat“);
– vaikas kaip būdas sustiprinti vieno iš tėvų įtaką nepatenkinamuose santuokiniuose santykiuose (vaiko buvimas suteikia tėvams stiprybės);
– būdas neleisti šeimai išsiskirti („Mes nesiskirsime vien dėl tavęs, sūnau“). Vaikui tenka didžiulė atsakomybė už tėvų santuoką.
Pavyzdžiui, vaiko liga gali pasitarnauti kaip priemonė apsaugoti šeimą nuo skyrybų. Žmona baiminasi, kad vyras paliks šeimą, ir nejučiomis bando ugdyti vyrui kaltės jausmą dėl galimo jo išvykimo – pradeda kartu „gydyti vaiką“: „Kaip gali mus palikti, jei sūnelis nuolat serga. Negaliu susitvarkyti.“ Vaikas pradeda dažnai sirgti. Kadangi tėvai nemoka atvirai spręsti konfliktų, tai vaiko liga yra vienintelis būdas išgelbėti šeimą. Tokioje šeimoje vaikas atlieka „sergančio šeimos nario“ vaidmenį.
Tačiau yra daugiau kitų vaidmenų. Panagrinėkime juos.
Delegatas – šeima perkėlė savo nepatenkintus poreikius, neišsipildžiusius troškimus šiam vaikui ir jis turi juos įgyvendinti (šeimos nariai nori tapti reikšmingi visuomenėje). Toks vaikas užauga itin atsakingas žmogus, turintis didelį nerimą ir baimę suklysti.
Atpirkimo ožys – šeimos nariai išlieja savo neigiamas emocijas ant vaiko. Toks vaikas tampa tironu ir agresoriumi dėl to, kad jo viduje slypi menkavertiškumo kompleksas ir neapykanta pasauliui.
Dievinamas stabas (mamos ir tėčio laimė) – šis vaikas yra paverstas šeimos kultu, viskas skiriama jam. Toks vaikas užauga infantilus ir egocentriškas. Ateityje jis bus linkęs gana agresyviai elgtis kitų žmonių atžvilgiu, nes yra įpratęs, kad šeimoje viskas sukasi aplink jį, o suaugusiojo pasaulyje to nebeliks. Dėl to jis taps agresyvus.
Kūdikis yra amžinas vaikas, nesvarbu, kiek vaikui metų. Šeimoje jam atleidžiamos visos klaidos, jis niekada nebaramas ir nebaudžiamas. Taip sukuriama infantili asmenybė, išlepinta dėmesio. Ir tai bus didelė kliūtis vaikui ateityje įsitvirtinti visuomenėje.
Šeimos gėda – vaikas, kuriam nuolat pasakojama, koks jis blogas, kaip jis savo pažymiais, poelgiais sugadino šeimą ir pan. Tokiu būdu šeima nuo realių savo problemų sprendimo pereina prie „vaiko problemų“. O tikros problemos ir konfliktai tarp sutuoktinių nutylimi. Ir šeima susivienija aplink tokį „gėdingą narį“, tampa draugais prieš vieną bendrą priešą.
Sergantis šeimos narys yra vaikas, kuris „visada serga“. Ir dėl šios priežasties šeima vienijasi aplink jo ligas. Artimieji visada jį prižiūri, jo liga yra puikus būdas manipuliuoti vienam kitu. Kartu „sergantis šeimos narys“ yra būdas šeimai išvengti realių problemų sprendimo.
Numylėtinis dažniausiai būna tas, kurį per daug išskiria vienas ar abu tėvai. Toks vaikas „dirba“ kaip tarpininkas tarp skirtingų suaugusių šeimos narių. Ir tai taip pat būdas pabėgti nuo tikrų problemų. Pavyzdžiui, vaiko tėvas gali jį išskirti ir leisti jam viską, per daug jį lepinti. Tai savotiškas jo „atsakymas“ žmonai sudėtingose situacijose ir ginčuose konfliktų metu. Tėvai nesugeba tiesiogiai bendrauti ir spręsti konfliktų – tik žaidimais ir manipuliacijomis. Tokioje situacijoje pirmiausia kenčia vaikai.
