Mano draugė – senmergė. Jai jau 45, ir ji niekada nebuvo ištekėjusi. Visas jėgas atiduoda reklamos verslui, jos firmoje dirba daugiau kaip 100 žmonių. Ji kalba trimis kalbomis, važinėja apsipirkti į Dubajų ir Amsterdamą, poilsiauja Kuramačio saloje ir virtuoziškai vairuoja savo naujutėlį BMW.
Kartais susitinkame, geriame kavą kokioje nors rafinuotoje vietoje, tik kiekvieną kartą, kai atsiduriu jos kompanijoje, man norisi įtraukti pilvą, patraukti alkūnes nuo stalo, pacituoti Donaldą Trampą ir persimesti keliomis frazėmis kinų kalba.
Ji niekada neatsipalaiduoja, toks įspūdis, kad vaikšto prarijusi gitaros grifą. Į oficiantą žvelgia kaip į klouną, prieš užsisakydama, reikalauja virtuvės šefo ir surengia jam egzaminą, o paskui knaisiojasi lėkštėje su tokia veido išraiška, tartum joje ne itališka pasta, o krūva sliekų. Jos neįmanoma įsivaizduoti su paprasta suknele, skinančią ramunes vainikui ar drybsančios kur nors pievoje su moterišku romanu. Ji turi tik verslo planus, griežtą laiko planavimą, strategiją ir troškimą būti su vyru, kuris jau iš anksto jai dėl visko skolingas.
Iš tikrųjų tokių damų vienatvės priežastis guli pačiame paviršiuje. Moters, kuri vadovaujasi principu „viską darau pati”, energetika neatpažįstamai pasikeičia. Moteriška prigimtis išsisklaido, o vyriška sustiprėja, išsipučia tarsi užraugtos mielės dubenyje. Pasikeičia viskas: eisena, žvilgsnis, laikysena, mimika ir netgi maniera juoktis. Priešingos lyties atstovai išsilaksto į visas puses ir nebekviečia į pasimatymus, kadangi vyrai suvokia tokią damą kaip vyriškį, o normalūs vyrai su kitu vyru nemiega.
Kad išsiaiškintume šį mechanizmą, reikia suprasti, kokiu tikslu susidaro poros. Tikrai ne dėl sekso, ne dėl santuokos liudijimo, „šliūbinio” žiedo, o tam, kad du žmonės padarytų vienas kitą stipresniu ir gautų tai, ką vienam gauti neįmanoma. Harmoninga pora – tai vieno ir to paties lygmens žmonės, kurie pasižymi kardinaliai skirtinga energetika. Tik tada galimi pilnaverčiai mainai.
O jeigu vyras turi maišą obuolių, o moteris – irgi maišą su obuoliais, jiems nėra kuo keistis, dėl ko vyras priverstas migruoti pas tą, kuri turi pilną kraitelę aviečių ar kibirą baklažanų. Žmogui reikalingas ne jo paties klonas ir juo labiau ne varžovas bei konkurentas, o partneris. Juk ten, kur konkurencija – ten karas, kur karas – ten nėra vietos jokiai meilei.
Neretai iš panašių damų galima išgirsti, kad vyras turi būti stipresnis už jas. Ir jos laukia tokio savotiško intelektualinio bei finansinio „Švarcenegerio”, kai tuo tarpu vertėtų grįžti prie moteriškumo ir tapti bent lašelį silpnesne. Šiek tiek labiau pažeidžiama. Šiek tiek labiau bejėge. Šiek tiek moteriškesne. Netaisyti sugedusio čiaupo ir nesikeikti triaukščiais keiksmais, o tiesiog paprašyti pagalbos. Nekeisti sprogusios padangos, mojuojant domkratu, o sustabdyti pravažiuojantį automobilį. Ne įrodinėti, taškantis iš piktumo seilėmis į visas puses, o įtikinamai papasakoti apie savo jausmus.
Dėl to nereikia išradinėti dviračio. Iš moterų reikalaujama tik vieno – likti moterimis!
