vyras privalo

Ne visi nori būti išnaudojami? Visai suįžūlėjo!

Tradiciškai plačiai viešinamas vyriškas smurtas šeimoje ir santykiuose. Nekaltos nelaimingos moterys-aukos susilaukia visuotinės užuojautos. Apie vyrus, tapusius „meilės auka”, atvirai išvis niekas nekalba ir nerašo.

Kartais galima išgirsti istorijas apie „klaikias vyrų piktadarybes”. „Aš tokia balta ir pūkuota, o jis ožys” – maždaug tokią išvadą galima padaryti iš žodžių, atskiestų ašaromis, srauto. O kai prasideda situacijos nagrinėjimas, dažniausiai paaiškėja, kad nekalta auka kukliai nutyli apie savo indėlį į situaciją. Nemažai žmonių, deja, savo indėlį painioja su kalte, dėl to iškart puola jį neigti, juk siekis būti teisiam (t.y. nekaltam) dažniausiai pranoksta bet kokį sveiką protą.

Ir čia galima aptikti labai originalų pagrindą kančioms: išpūstą, visiškai nerealistišką lūkestį „Jeigu myli, reiškia turi/privalo…” – vietoje tritaškio galima įrašyti, ką tik norite, įsijunkite fantaziją. Ir štai čia prasideda tokia antžmogiškų pareigų ir įsipareigojimų bei reikalavimų lavina, kad neįmanoma be siaubo įsivaizduoti, kaip tas vyriokas apskritai dar gyvas ir neišprotėjo.

Taip, tenka pripažinti faktą, kad nerealių lūkesčių sindromu serga dažniausiai moterys. Vyrai gerokai racionaliau mąsto, jie pragmatiškesni, realiau vertina santykius. Jie mažiau linkę idealizuoti ir pasiduoti iliuzijoms partnerio atžvilgiu.

Aš, žinoma, nekalbu apie visus. Tai viso labo kalba apie „vidutinius statistinius”.

O štai moteris, patekusias į meilės spąstus, tiesiog apsėda visi tie „privalai”, „turi” ir apskritai atsakomybės už savo gyvenimą užvertimas partneriui ant kupros. Už mano emocines reakcijas atsakingas partneris… Kaip jums?

Kokios moterys tai daro? Dažniausiai tai būna damos, kurios:

  • Turi narcisizmo požymių savo asmenybėje;
  • Linkusios į priklausomybes ir susiliejimą santykiuose.

Pridėkite prie to nekritišką mąstymą, infantilumą, įvairiausius prietarus apie „didelę šviesią meilę”. Meilė juk abstrakti sąvoka, vadinasi, tampa erdve fantazijai siautėti.

Ir gauname štai ką:

  • Myliu tave AŠ, bet privalai man TU;
  • Pasirinkau tave AŠ, o mano lūkesčius atitikti privalai TU;
  • Be to – besąlygiškai, nesipriešindamas ir nemokamai;
  • Juk mano gigantiškas EGO trokšta vis naujų ir naujų aukų ant savo altoriaus.

Koks jau ten balansas santykiuose, apie kurį paisto visi psichologai? Meilės objekto funkcija – būti suvartotam ir taškas. O banalų egoistišką vartojimą užmaskuoti galima žodžiu „meilė”.

Kokia jau ten pagarba? Viskas, ko niekad nė už ką nepasakoma pašaliniam žmogui (įžūlumo nepakaktų) – išliejama ant artimo žmogaus nė nemirktelėjus.

Apetitai auga mažėjant distancijai ir nykstant riboms tarp žmonių.

Dabar jis mano. O jeigu jis mano – tai man galima viskas. Ir turiu teisę laukti visų savo norų išsipildymo. Kad jis viską išpildytų. Taip, jis yra mano asmeninis Kalėdų Senis. Ir nusispjauti į lengvinančias aplinkybes. Jis dabar už viską atsakys, jeigu jau įkliuvo.

  • Aš išsunksiu iš jo emocijas
  • Aš išreikalausiu iš jo mano reikšmingumo jausmą
  • Aš išplėšiu iš jo mano didybės pripažinimą
  • Jis privalo žvelgti į pasaulį mano akimis
  • Jis privalo vadovautis mano motyvais
  • Jis privalo gyventi tik su viena mintimi – kaip padaryti, kad man būtų gerai, kad jausčiausi laiminga
  • Jis privalo viską daryti taip, kad būtų geriau man
  • Juk aš jį myliu, šitą idiotą!

Apie tai, kad reikėtų partnerį suprasti, nėra jokios kalbos, savaime aišku. Net į galvą nešauna pabandyti įsivaizduoti save partnerio vietoje, pajausti, ką jis jaučia, ar išpildomi uždaviniai, kaprizai ir reikalavimai apskritai. Ir jau, žinoma, klausimas „O kam partneriui apskritai viso to reikia, kodėl jis apskritai kažką privalo?” – išvis neateina į galvą.

Požiūris į partnerį pakankamai prieštaringas, juk mylimas idiotas – tai:

  • Iš vienos pusės – bukas altruistiškas sutvėrimas, kuris supratimo neturi, kad juo naudojamasi. Ir be viso to jis dar turi karštai trokšti būti „suvartotas”.
  • Iš kitos pusės – tai superžmogus, kuriam neduok pavalgyti, tik leisk išspręsti visas moteriškas problemas, patenkinti visus kaprizus ir išpildyti visus reikalavimus. Ir svarbiausiai, kad jis šito ne tik nori, bet ir gali visa padaryti. Toks savotiškas gelbėtojas, supermenas su telepato sugebėjimais ir Betmeno jėga.
  • Iš trečios pusės, tai nepilnavertis padaras, neturintis jokio protinio ir emocinio individualumo ir nuosavo proto.

DUOK! DUOK! DUOK! – štai toks reikalavimas iš mylimo idioto. Duok viską, ką gali. Ir ko negali – irgi atiduok.

Objektyvumo dėlei, reikia pažymėti, kad kartais kažkas pasiūloma mainais. Dažniausiai tai būna įkyrus dėmesio demonstravimas (priklausomų žmonių atveju) arba „didi laimė” tenkinti „tarkavimo mašinos” poreikius (žmogaus-narcizo atveju).

Mylimų idiotų apskritai niekas neklausinėja apie jo poreikius, o jeigu ir paklausia, tai šiaip, vis tiek į atsakymą nekreipiama dėmesio. Ką jaudina jo idiotiški poreikiai? Tai, kas jam vertinga, svarbu, reikšminga – šie momentai lieka už kadro ir nuvertinami. Kaip ir klausimas „ar galiu aš jam kažką duoti?”

Žmonų-narcizių atvejais vyras vaidina vergo-padlaižio vaidmenį, jis privalo teikti laimę viešpataujančiai personai, užsikorusiai jam ant sprando.

Priklausomos žmonos atvejais vyro vaidmuo – „viską suprantantis tėvas”, jis turi kompensuoti jau seniai suaugusios moters kitados negautas vaikystėje gėrybes ir patenkinti visus jos vaikiškus poreikius. Pati tetulė tuo tarpu atkakliai nepripažįsta savęs atskiru veiksniu ir atsakingu žmogumi.

Abu atvejai – tai manipuliacinė mitinės besąlygiškos meilės eksploatacija. Tokia meile vyras turi liepsnoti automatiškai, tai – neginčijama duotybė.

Kai dėl idiotų… Vieni nuolankiai kenčia savo likimą, būdami jau priešinfarktinėje būklėje, kiti ieško išsigelbėjimo butelyje, darboholizme, lakstymuose į kairę… Ne visiems pavyksta ištrūkti iš kibių „mylimosios” nagų. Tačiau kai kurie visgi atsisako vaidinti jiems skirtą vaidmenį. Dažniausiai tai būna tie, kurie iš prigimties jaučia baimę ištirpti kitame žmoguje (bazinė vyriška baimė). Paskui šios kategorijos atstovai, laimingai išsilaisvinę iš bėdos, iš lūpų į lūpas perduoda vieni kitiems legendas apie „tikrąją moterų prigimtį” ir negali atsidžiaugti, kad taip pasisekė sveiką kailį išnešti.

Tai ar verta stebėtis:

  • Kad jis su manimi grubus?
  • Kad jam nesinori grįžti namo?
  • Kad jis vengia manęs?
  • Aš juk tokia nuostabi. Ir aš jį taip myliu.

Ir argi verta stebėtis ar skųstis, kad patys pragmatiškiausi iš išnešusių sveiką kailį egzemplioriai, pradeda mąstyti apie „moteriškų paslaugų paketo” įsigijimą ir namų darbininkės bei virėjo samdymą vietoje tokių gniuždančių ir žeminančių „meilės” santykių?

Gal kas dar nežinojo, bet vyrai – tai žmonės, homo sapiens. Turintys širdį ir sielą. Meilės poreikiai, savaime aišku, individualūs ir praktiškai neturi nieko bendro su visu tuo šlaku, kuriuo užpildo blizgančius moteriškus žurnalus. Ir visgi santykiuose jiems retkarčiais reikia:

  • Būti suprastam
  • Teisingumo ir lygių mainų
  • Humaniško, draugiško kontakto be pamokslų ir auklėjimo
  • Palaikymo, dalinimosi planais ir interesais
  • Pasitikėjimo ir tikėjimo, partneriu galima pasikliauti kaip pilnaverčiu santykių dalyviu, o ne maža kaprizinga mergiūkšte
  • Pagarbos

Tausokite vyrus. Jie ne geležiniai. Ir jų kantrybė taipogi turi ribas.

„Vergas” vieną gražią dieną gali susimąstyti, kad laisvėje lengviau kvėpuojasi. O „viską suprantantis tėvas” staiga atsipeikėja ir supranta, kad tėviškas elgesys tinka tik bendraujant su vaikais.

Ir atsiminkite – kol kas dar niekas nepanaikino balanso.

O nerealūs lūkesčiai – tiesus kelias į neurozes.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *