Kaip susidoroti su jausmu, kad tavęs nemyli tėvai? Jau pati ši mintis sukelia skausmą ir mes įvairiais būdais stengiamės jo išvengti.
Santykiai šeimoje yra tasai pagrindas ir šablonas, pagal kurį matuojame savo gyvenimą ir mus supančius žmones. Santykiai šeimoje išmoko mus žvelgti į tai, kas vyksta aplinkui tam tikru konkrečiu būdu, vienokiu ar kitokiu mūsų šeimai būdingu kampu, o tai neabejotinai turi įtakos mūsų gyvenimo aplinkybėms.
Nemylimas ir nepageidaujamas vaikas negali pykti ant mamos ir tėčio, kadangi nuo jų tiesiogiai priklauso jo fizinis egzistavimas. Todėl tėvų nesugebėjimą suteikti vaikui palaikymą ir pripažinimą, saugumą ir meilę, vaikas atgręžia pats prieš save: jis yra blogas, pernelyg aktyvus ar pasyvus, išdykęs ar kvailas ir apskritai kažkoks „ne toks“. Būtent tokiu jis ima save laikyti.
Priežasčių, kodėl tėvai su mumis elgiasi taip, o ne kitaip, galima sugalvoti begalę, ir visos jos turi mažai ką bendro su realia situacija.
Tokie paaiškinimai iš dalies padeda apsisaugoti nuo skausmo, kurį vaikas patiria esamoje situacijoje. Požiūrio apvertimas aukštyn kojomis (ne tėvai blogi, o aš blogas) dažnai pasireiškia savęs baudimu – tai ir įvairaus sunkumo destruktyvus elgesys, padidėjęs traumatizmas, kaip užslėpto pykčio, sutrikimo, „kaltės dėl visko pasaulyje” apraiška, tai – nesėkminga karjera ar asmeninis gyvenimas ir dar labai daug pačių įvairiausių bėdų.
Tokioje situacijoje vaikas turi žinoti pagrindinį dalyką: jo mama, kad ir kokia ji būtų, visgi jį mylėjo, tegu ir neilgai. Ir šios meilės, šios energijos pakako, kad vaikas išgyventų. Visiškai nemylimi vaikai paprasčiausiai neišgyvena. Jie anksti miršta, jei vis dėlto buvo pagimdyti, o pasitaiko, kad apskritai negimsta, jeigu motinos psichika ir kūnas jiems stipriai priešinosi.
Faktas, kad mama visgi mylėjo vaiką, tegu neilgai, tegu netobulai, žodžiu, kaip mokėjo ir galėjo – iš esmės keičia situaciją. Galima jausti pyktį ar neapykantą savo tėvams, tačiau ši istorija turi ir tokį aspektą: tu esi gyvas, vadinasi, buvai mylimas, vadinasi, tavo šeimos istorijoje esama ne tik negatyvo, bet ir pozityvo, kuriuo galite ir privalote pasiremti, ir tai gali tapti gyvybinės jėgos šaltiniu.
Svarbu išsiaiškinti savo šeimos istoriją, nes ji yra tasai pagrindas, tie pamatai, ant kurių statome savo „atskirą“ suaugusį gyvenimą. Nė vienas iš mūsų negalime išvengti klausimų, susijusių su mūsų šeimos šaknimis, sprendimo savo viduje. Ir geriau tai padaryti padedant specialistui, kuris padės susitvarkyti su ta patirties dalimi, kurios mes aiškiai nesuvokiame ir negalime suvokti iš principo, kadangi visa tai slypi pasąmonėje, vadinasi, niekada nepatenka į mūsų sąmonės, mūsų Aš akiratį.
