Mama, kuri nemyli savo vaiko…
Ši tema bene labiausiai nutylima iš visų, be to, tylėti linkusios abi šios dramos pusės. Motinai sunku prisipažinti sau pačiai, kad ji nemyli vaiko, sunku dėl įvairių priežasčių pastebėti savo jausmų deficitą ir kreiptis pagalbos. O dukroms, išgyvenusioms vaikystę tokioje šeimoje, sudėtinga pastebėti nemeilės iškraipytą realybę.
Šis straipsnis kaip tik apie svarbą turėti teisę kalbėti apie šią traumą – ne tam, kad kažką galima būtų apkaltinti, o tik tam, kad skausmas neliktų tūnoti širdyje kaip nuodinga tyla, tam, kad turėtume teisę pasakyti: „ne, čia ne su manimi kažkas negerai, aš paprasčiausiai turiu labai sudėtingą patirtį”. Ir ypatingai sunku apie tai kalbėti, kai iš šalies, kitiems žmonėms ta šeima atrodė absoliučiai normali, gal netgi ideali, ir kai nemeilė – tai anaiptol ne alkana vaikystė ar mušimas.
„Kai pasakoju kitiems apie savo vaikystę ir jie man sako, kad neturiu kuo skųstis, aš visada sakau: jeigu tik jūs būtumėte galėję pažvelgti kiaurai storas šeimos namų sienas…” Yra du dalykai, apie kuriuos man tenka pastoviai išgirsti iš skaitytojų, kai rašau apie toksiškas motinas. Pats pirmas – „aš maniau, kad esu tokia viena”, ir šiuose žodžiuose slypi visa nemylimo vaiko skausmas, visa jo vienatvė. Antras dalykas – „aš niekada niekam apie tai nesakiau, nes bijojau, kad manimi niekas nepatikės ir netgi jei patikės, tai galvos, jog tai mano kaltė”.
„Tylėjimo taisyklė”, kaip aš tai vadinu, yra dalis nemylėtų dukterų problemos, nes aptarinėti motinišką meilę pas mus praktiškai uždrausta. Ironija slypi tame, kad tokios motinos – ar jos turėtų narcizių kompleksus, ar pasižymi totaliu kontroliavimu, ar emociškai neprieinamos, ar itin konfliktiškos – labai rūpinasi tuo, ką apie jas pagalvos kiti žmonės.
Dukros emocinė painiava ir skausmas stiprėja ir dėl to skirtumo, kurį galima pastebėti, kai moteris bendrauja su dukra žmonių akivaizdoje ir kai lieka su ja akis į akį. Realybė tokia, kad dauguma tokių motinų aplinkiniams atrodo tiesiog nuostabios. Netgi jei jos neturtingos, jos gali turėti idealios šeimininkės, pas kurią vaikai visada sočiai pamaitinti ir gražiai aprengti, įvaizdį. Neretai jos dalyvauja įvairiuose vietiniuose susibūrimuose, susirinkimuose, labdaros akcijose – viešas įvaizdis joms itin svarbus.
„Motina visą vaikystę nuvertindavo mano pasiekimus mokykloje, sakydama, kad bent jau vienas dalykas man turėtų gautis, nes tu juk tokia baisi ir stora. Ji vertė mane vos ne kasdien siaubingai jaustis. Įsivaizduokite, kaip nustebau, kai sužinojau, jau suaugusi, kad ji gyrėsi mano pasisekimais kitiems, nes tai leido jai atrodyti puikia mama svetimose akyse. Tai buvo paskutinis lašas. Tiesiog klasikinis veidmainiškumas”.
Slepiantis nuo tiesos
Kartais giminaičiai žino, kas vyksta šeimoje, tačiau tai pateikiama jiems su tokiu „padažu”, kaip „mano dukra toks sunkus vaikas”, „kaprizinga”, „pernelyg jautri” ar „ją reikia laikyti griežtuose rėmuose”, „jai reikalingas griežtumas”. Šitaip pateisinamas specifinis elgesys su vaiku, nes kitaip aplinkiniams gali kilti įvairių klausimų.
Tačiau dažniausiai reali situacija – tai šeimoje taip ir pasiliekanti paslaptis. Kai visi tolimesni giminaičiai ir pažįstami susirenka drauge, tokius pasisėdėjimus motinos organizuoja tame tarpe ir dėl to, kad būtų patvirtintas jos, kaip mylinčios, dėmesingos ir šeimyniškos moters įvaizdis.
Vyrai kartais dalyvauja šioje motinos agresijoje prieš dukrą tiesiogiai, tačiau dažniausiai – ne. Jie gali užmerkti akis į žmonos elgesį ar pasitenkinti jos paaiškinimais, kadangi patikėjo jos idėja „aš žinau, kaip auklėti vaikus, tai moteriškas reikalas”. Kai kuriose šeimose tėvas visgi suranda būdų paremti ir palaikyti dukrą, tegu ir ne atvirai:
„Mano tėtis nenorėjo atvirai konfliktuoti su mama ir tapti taikiniu jos agresijai. Tačiau jis demonstravo savo meilę ir paramą nepastebimai, ne taip atvirai, kaip man norėjosi, ir visgi aš jaučiau jo apsaugą. Tai pastebimai padėjo. Visa tai nepanaikino mano skausmo, kurį kėlė motinos elgesys, tačiau iš tiesų – buvo lengviau”.
Kitose šeimose „paslaptį” žino sesuo ar brolis, kurie varžosi tarpusavyje su sportiniu azartu dėl mamos meilės ir palankumo. Viską kontroliuojanti konfliktiška mama, kaip ir mama, turinti narcizo bruožų, dalina tokį palankumą porcijomis, kad visas dėmesys nukryptų į tą pusę, kur, jos manymu, jis ir turi susitelkti – į ją pačią.
Slapta kova
Šeimyninės paslaptys panardina dukterį, kuri jau ir taip jaučiasi ne savo vietoje, į izoliaciją. Nenuostabu, kad svarbiausias klausimas, kuris persekioja tokius vaikus yra labai paprastas: jeigu žmonės, kurie turi mane mylėti, manęs nemyli, tai kas tada mane šiame pasaulyje apskritai pamils?
Šis klausimas, kaip taisyklė, nuslopina visus aplodismentus, kurie girdisi nemylimos dukters adresu išoriniame pasaulyje – niekas negali pakelti savivertės, nei nauji draugai, nei pasisekimai mokykloje, nei koks nors talentas.
Motinos elgesys su dukra ir toliau iškraipo dukters Aš pojūtį – lašas po lašo, nesibaigiantys abejonių lašai. Iš tikrųjų bet kokioje slaptoje kovoje pasekmės būna pačios destruktyviausios būtent dėl to, kad konfliktas užslėptas ir nematomas.
„Kada užaugau ir pamėginau pasikalbėti su motina apie tai, ką ji man sakydavo ir ką su manimi darė, ji paprasčiausiai neigė, kad tai apskritai vyko. Ji tiesiai apkaltino mane, kad apverčiau viską aukštyn kojomis. Ji vadino mane beprote ir brolį ragino vadinti mane „išprotėjusia Dženi”. Aš žinau, kad buvau teisi, bet vis tiek kažkur giliai savyje negalėjau patikėti savimi ir mano vidinė kova tęsiasi toliau. Aš taip niekada ir nepatikėjau savuoju požiūriu į pasaulį”.
Kodėl taip sudėtinga pažeisti tylą
Sunku įvertinti nemylimų dukterų santykių su motinomis sudėtingumą. Jos iki šiol tebenori, kad jų mamos jas mylėtų, netgi tada, kai mato, kad motinose tos meilės paprasčiausiai nėra. Jos jaučiasi nemylimos ir visiškai izoliuotos, tačiau bijo, kad jei ims apie šią problemą kalbėti, viskas baigsis dar didesne gėda ir izoliacijos jausmu. O labiausiai jos pergyvena, kad jomis niekas nepatikės.
Tyrimų duomenimis, apie 40-50 procentų vaikų susiduria su nepatenkintais jų emociniais poreikiais vaikystėje ir turi problemų su prisirišimu. Šeimos paslaptys komplikuoja gyvenimą tokiems vaikams, kurie dabar jau suaugo – jiems sunku pajausti, kad žmonės juos girdi ir palaiko.
Ir jeigu jums pasisekė turėti mylinčią mamą ir mylinčius tėvus apskritai, ir tegu pas jus buvo ne pati idealiausia vaikystė, tačiau visgi tokia, kuri padėjo jums tvirtai atsistoti ant kojų, aš labai prašau jus prisiminti apie šiuos skaičius ir suprasti, kad taip pasisekė ne visiems.
