Netgi pati didžiausia meilė pasibaigs, jeigu pastoviai apgaudinėsime žmogaus lūkesčius

Iš pradžių kažko lauki…

Labai ilgai. Tiki, turi vilčių, vis pasitikrini – gal tai jau nutiko ar jau greitai nutiks. Na, viskas pagal aplinkybes, žiūrint, ko lauki…

O paskui ateina jausmas „Ačiū, jau nebereikia”. Ramus, be jokio dramatizmo suvokimas, kad net jeigu tas įvykis dabar įvyks, tu jau negalėsi to priimti ir tuo pasidžiaugti, kaip tuomet, kada laukei. Ir dėl to – ačiū, jau nebereikia.

Po viso to, po tiek daug laiko ir vilčių – nebereikia. Ne, tai ne kaprizai. Ne manipuliacija. Aš nekeliu sau kainos, nesibranginu. Paprasčiausiai – ne. Ir nesvarbu, kad kitas jau suprato, nusprendė, apsisprendė, suvokė ir pagaliau yra pasiruošęs.

Anksčiau reikėjo galvoti. Žymiai anksčiau. Traukiniai nuvažiuoja, lėktuvai išskrenda, žmonės nustoja laukti. Viskas? Taip, dabar jau viskas. Ir nereikia man viso to – atseit, aplinkybės neleido, kaip tu nesupranti?

Aš suprantu. Kuo puikiausiai. Bet jau nebenoriu. Ar nebaisu palaidoti savo svajonę? Ne, nebaisu. Nes svajonė, apnuodyta ilgo laukimo – jau ne svajonė. Iš jos išsisklaido energija.

Dėl to geriausia paleisti svajones, kai jau supratai, kad laukimas pradeda virsti įpročiu.

Norėtųsi paklausti daugybės žmonių, o kartais ir savęs: kas jums pasakė, kad jūsų lauks? Štai tiek laiko – vis lauks ir lauks. Iš kur jumyse toks įsitikinimas, kad esate verti tokio laukimo? Kad su jumis praleistas laikas kažkam yra toks neįkainuojamas lobis, jos žmogus nesuras kuo užpildyti savo realaus gyvenimo?

Žinote, net ir pati didžiausia meilė gali pasibaigti, jei bus pastoviai apgaudinėjami žmogaus lūkesčiai. O ką jau bekalbėti apie draugystę, darbą, kitus dalykus?

Dėl to neverskite žmonių laukti. Nes labai nemalonu galiausiai susilaukti frazės: „Ačiū, man jau nebereikia”.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *