Kad pasidalintumėte su juo savo vienatve ar praskaidrintumėte savo vienatvę kažkokiu kitu žmogumi. Kad ir kaip skaidrintumėte tuštumą, ji vis tiek liks tuštuma. Kad ir iš kokio skaičiaus dalintumėte nulį, rezultatas visada bus nulis. Liks vien nusivylimas ir kančios, jeigu imsite gydyti vienatvę kitu žmogumi.

Iš vienatvės netgi šuns ar katės į namus atsivesti neverta, reikia imti juos iš meilės. Tam, kad gyvūnėliai jaustųsi laimingi. Pasiimti į savo namus juos reikia iš meilės, iš jos pertekliaus jūsų širdyje, o ne iš vienatvės.

Kai žmogus kankinasi iš vienatvės, jis gali patekti į dar skaudesnę istoriją pasirinkęs visiškai netinkamą žmogų.

Kam jam to reikia? Kodėl griebiamasi pirmo pasitaikiusio?

Kad šalia bent jau kažkas gyvas būtų. Kad kiti nežiūrėtų kreivai ir įkyriai neklausinėtų: „Tai ką, vis dar nieko nesusiradai?”

Kad būtų vardan ko gyventi. Būtent taip renkasi netinkamus žmones tie, kuriems nepakeliama būti vieniems, pasilikti akis į akį su savimi. Geriau peštis ar kankintis, nei likti pačiam su savimi!

O dar renkamasi tam, kad pasijaustum reikalingas. Arba ne blogesnis už kitus.

Kad būtų lengviau gyventi.

Yra daug priežasčių, kodėl vienišas žmogus ko nors ieško ir sutinka užmegzti kokius nors santykius su tuo kuo nors…

O jūsų vienatvę labai greitai pajunta kiti. Ir vieni tuo pasinaudoja savo naudai, kiti sužeidžia širdį, išlieja ant jūsų savo kompleksus – kaip ten bebūtų, nieko gero iš santykių, prasidėjusių „iš vienatvės”, nesigaus.

Netgi pažinčių svetainėse žmonėms, kurie negali pakelti vienatvės, rašo nemalonūs personažai ir sukčiai. Jaučia lengvai prieinamą grobį.

Arba štai toks vienišas papuola į smurtaujančio psichopato gniaužtus – jie irgi puikiai jaučia potencialias aukas. Ir viskas darosi dar baisiau.

Reikia ieškoti savo poros, savo meilės.

Ne iš kankinančios vienatvės, o iš meilės, su viltimi ir tikėjimu. Ir transliuoti šią meilę pasauliui taip, kaip palydovas transliuoja savo signalus.

Ir galvoti reikia ne apie tai, kad kažkas ims ir praskaidrins mūsų vienatvę. O apie tai, kaip galėtume pripildyti kitą žmogų meile ir patys priimti jo meilę. Būtina užpildyti kitą ir patiems gauti. Turėti tai, ką galima būtų kitam atiduoti. Ir būti pasirengusiam pačiam priimti su dėkingumu.

Gebėjimas turėti, duoti ir imti – štai ko reikia išmokti. Ir anksčiau ar vėliau ateis žmogus, kuris taip pat turi, kuris moka duoti ir nori imti…

.